Mane pakvietė į tikrą nuotykį

Vienintelė kino garsenybė Seano Bakerio „Floridos projekto“ filmavimo aikštelėje buvo Willemas Dafoe. Pateikiame Jegoro Moskvitino interviu su aktoriumi, išspausdinto meduza.io, fragmentus.

Seanas Bakeris – ne iš tų režisierių, kurie mėgsta filmuoti garsius aktorius. Kaip pas jį patekote?

Stebėjau Seaną – ne visus jo darbus, nors, žinoma, jo „Mandarinas“ man padarė didžiulį įspūdį. Tai buvo taip įdomu, kad pradėjau ieškoti jo interviu. Ir kai sužinojau, kad jis pradeda naują projektą, pats paskambinau. Gavau scenarijų. Istorija pasirodė labai graži. Pasakiau Seanui apie tai, sutarėme susitikti ir tada jis paaiškino, kad nori viską filmuoti labai paprastai. Man patiko toks požiūris, bet dar labiau mane nustebino, kad filmas bus apie pasaulį, apie kurio egzistavimą aš net nenujaučiau. Seanas tikrąja to žodžio prasme pasiūlė man pasinerti į šį pasaulį, susieti profesionalius ir neprofesionalius aktorius, filmuoti veikiančiame motelyje, kur gyvena paprasti žmonės, kurti pabrėžtinai realistiniu stiliumi. Mane pakvietė į tikrą nuotykį!

„Floridos projektas“ – kelių mergaičių, merginų ir moterų, kurioms Jūsų personažas yra lyg vyresnis brolis, istorija. Realiame gyvenime juk atvirkščiai – turite daug vyresnių seserų. Ar Jūsų vaikystė Viskonsine atsispindėjo filme?

Manau, kad taip. Juk kurdamas istorijas naudojiesi asmenine patirtimi. Aš visada gyvenau moterų pasaulyje ir būtent vyresnės seserys išmokė mane gerbti kitą lytį. Aš joms už daug ką dėkingas, nes tėvų beveik nebūdavo namie – jie daug dirbo kartu (Dafoe tėvas buvo chirurgas, mama – medicinos sesuo – red. past.). Buvau paliktas sau. Mano santykiai su seserimis buvo ypatingi, o vėliau prisijungiau prie teatro trupės, kurioje dominavo stiprios moterys. Jos meno vadovė Elizabeth LeCompte daugeliui metų tapo mano antrąja puse. Dabar gyvenu su moterimi režisiere (Giada Colagrande – red. past.), kuri filmavimo aikštelėje dirba su daugybe kitų moterų. Vadinasi, mane visada traukė tokios gyvenimiškos situacijos. Turiu kelis draugus vyrus, bet iš tikrųjų atsiduodu darbui tik kai šalia yra moterų.

Filmavimo aikštelėje buvo daugybė neprofesionalių aktorių. Kaip jautėtės tarp jų?

Tai buvo tikras įkvėpimo šaltinis. Jie ėjo va banque, niekad nepavargdavo, visada buvo atviri, įsitraukę, savaip apsėsti. Jie galėjo kažką daryti ne taip šalia kameros, prašydavo papildomų dublių, bet tai normalu. Seanas labai įžvalgus režisierius, tad rado būdą prasibrauti į šių žmonių sąmonę ir nukreipti jų energiją. Ypač tai pasakytina apie vaikus. Jie mieli, nuostabūs ir būtent jų vaizdavimas galiausiai filmui suteikia formą. Manau, kad čia ir slypi „Floridos projekto“ stiprybė. Profesionalesnė vaidybos maniera šiam filmui nebūtų tikusi. Laisvas, natūralus, realistinis požiūris į vaidybą – taip apibūdinčiau tai, kas vyko filmavimo aikštelėje. Ir tai suveikė.

Filmas buvo kuriamas tikrame veikiančiame motelyje.

Tai, kad šalia gyveno tikri gyventojai, mums labai padėjo, – jie pasakojo savo istorijas ir jų dėka sekėme pasakojimo toną, jo neromantizuodami, nepaversdami „glamūriniu“. Kad suprasčiau Bobį, bendravau su šio ir kitų motelių vadybininkais. Žinoma, filme yra ir skirtumų: visi mūsų herojai gyvena kambariuose, skirtuose vienam žmogui, o iš tikrųjų daug kas apsistoja po kelis. Bet apskritai Seanas atliko tikrą dokumentinį tyrimą ir tas pasirengimas leido mums likti nuoširdiems per visą filmavimą.

Seanas norėjo nutrinti ribas tarp gyvenimo prozos ir meninės išmonės. Tai jis darė ne tik dėl žiūrovų, juk iš esmės, kol pasakojate istoriją, nėra didelio skirtumo, kas tiesa, o kas ne. Jis tai darė mums, savo filmavimo grupei. Pavyzdžiui, man daug lengviau apsimesti motelio vadybininku, kai sėdžiu prie stalo, prie kurio ką tik dirbo tikras vadybininkas. Ta vieta saugo jo energiją ir ant stalo nėra nieko nereikalingo, tik daiktai, kurių tikrai reikia tam žmogui. Man nereikėjo nieko prasimanyti – tiesiog įeinu į tikrą pasaulį ir iškart suprantu, ką turiu daryti. Užtenka tai padaryti, ir partneriai, erdvė aplink reaguoja. Taip gimsta istorija. Tad Seano požiūris buvo kartu ir natūralus, ir praktiškas.

Filmavimo aikštelėje buvo dvi puikios debiutantės – Brooklynn Prince ir Bria Vinaitė. Kokį profesionalų patarimą duotumėte kiekvienai jų?

Kokį duočiau dabar, nežinau, bet filmuojant nė karto joms nieko nepatariau. Joms nereikėjo patarimų. Tiesiog stengiausi jas skatinti. Sakydavau: „Jums puikiai sekasi.“ Dabar jos abi tęsia karjerą. Esu įsitikinęs, kad kiekviena ras savo kelią. Tiesiog noriu, kad joms viskas pavyktų.

Ar Jums patinka pastarojo laiko tendencija kiekvieną filmą aprašyti politinio klimato požiūriu? Ar verta vadinti „Floridos projektą“ tam tikru pranešimu?

Mūsų šaliai atėjo labai keisti laikai. Tiesą sakant, JAV dabar praleidžiu ne tiek daug laiko: didžioji dalis mano darbo – užsienyje. Tad nesu joks ekspertas, bet įtariu, kad tai, kas vyksta dabar, netruks amžinai. Manau, kad žurnalistai tiesiog stengiasi dirbti savo darbą, bando įtraukti filmus ir apskritai kultūros įvykius į laiko kontekstą. Kartais jie persistengia, kartais prisigalvoja, bet negaliu tuo skųstis.

Jei kalbame apie „Floridos projektą“ – taip, tai filmas su politine dienotvarke, nes jis tiesiogiai rodo prieinamo būsto JAV problemą. Be to, jis atkreipia dėmesį į uždarą ratą, vedantį žmones į skurdą. Nesugebėję įgyti tam tikrų įgūdžių žmonės darbe tampa nereikalingi. Niekas ir neketina jais pasirūpinti. Bet filmas gražus labiausiai tuo, kad nedemonstruoja savo politinės pozicijos. Taip, jis apie globalius dalykus, bet susitelkęs į labai konkrečią ir kamerinę istoriją. Jis nieko nebaksnoja pirštu. Tai drama apie žmones, apie mūsų tarpusavio santykius ir apie tą socialinę atsakomybę, kurią gimdo šie santykiai. Mūsų filmas aukščiau politinių žinučių. Jis perteikia žmogišką žinią apie vienų atsakomybę kitiems, kurią turime prisiimti, jei norime išgyventi.