Kinas
Šventės – geras laikas visiems, mėgstantiems demagogiją ir saldžias kalbas. Jas girdime iš politikų ir ypač iš kunigų, kurie geriausiai įvaldė šventinę retoriką, todėl net moka pasirodyti nuoširdūs. Televizijos per kiekvienas šventes kviečiasi Bažnyčios tarnus, lyg šie galėtų pasakyti kažką nauja. Kasmet spindi tos pačios žvaigždės: LRT prisiminė ne tik saldžiabalsį Ričardą Doveiką, bet ir palyginti neseniai medijose išpopuliarėjusį Algirdą Toliatą, o Rimvydas Valatka Didžiojo penktadienio vakarą savo laidoje kalbino vyskupą Gintarą Grušą. Cukriniai kunigėliai žino televizijos žiūrovų lygį ir didelio intelekto nedemonstruoja, užtat tauta gali pasimėgauti konservatyviais, bet savimeilę glostančiais jų teiginiais. Kunigai puikiai įsilieja į šventinių laidų monotoniją, kuri, įsijungus lietuvišką televiziją, vis dėlto dvelkia viduramžiais.
Lenkų filosofė Agata Bielik-Robson neseniai dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame tekste rašė: „Stebime, kaip liberalios tvarkos kosmosas pamažu virsta chaosu, verčiančiu abejoti didžiausiu naujųjų laikų pasiekimu – pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės sinteze – ir grąžina mus į epochą prieš modernybę. Šis pavojingas regresas – tai tendencija, kurią jau 8-ajame dešimtmetyje britų politologas Hedley Bullas diagnozavo kaip „naujuosius viduramžius“. Filosofė pažymi, kad „ne tik Lenkijoje, bet ir visur ten, kur klesti religinis fundamentalizmas, atsiranda labai stipri teokratijos pagunda, t.y. noras susigrąžinti valdžią, kurią iš Bažnyčios atėmė pasaulietiniai naujųjų laikų režimai“.
Filosofę prisiminiau pirmąją Velykų dieną, kai po „Savaitės“, kurioje buvo kalbama apie vis stiprėjantį Seimo (ir Bažnyčios) norą uždrausti abortus, rodytoje „Panoramoje“ daug vietos skirta interviu su ką tik bažnyčioje apsilankiusiais dievobaimingais lietuviais bei kunigu, aiškinusiu, kad per kiekvienas Velykas prisikeliame kartu su Kristumi ir kaskart prisikeliame vis geresni. Kad prisikeliame, gal ir neabejoju, bet kad geresni...
Suprantu, kad Bažnyčia keičiasi, bet tie pokyčiai vis dar sunkiai pasiekia Lietuvą. Nors, ko gero, nuo šio penktadienio (balandžio 6 d. 23 val.) LRT pradedamų rodyti filmų apie Džeimso Bondo nuotykius Bažnyčia jau nebesmerks, kaip tai atsitiko 1962-aisiais, kai Italijoje pasirodžius pirmajam filmui „Daktaras Ne“ (LRT, balandžio 6 d. 23 val.) Vatikanas išleido specialų pranešimą, kuriame buvo išreikštas nepritarimas filmo teigiamiems moraliniams principams. Kino istorikai sako, kad iš pradžių filmai apie Džeimsą Bondą buvo ironiška reakcija į gausius ir primityvius Šaltojo karo įkvėptus filmus, kuriuose rusų šnipai siekė visais būdais sugriauti kapitalizmą. Todėl pirmieji Bondo serijos filmai – akivaizdžios panašaus kino parodijos. Jų sąlygiškumas visai kitoks nei šiuolaikinių pasakojimų apie agento 007 nuotykius. „Daktaras Ne“, kuriame agentas 007 pirmąkart ištaria garsiąją frazę: „Esu Bondas. Džeimsas Bondas“, sukurtas pagal Iano Flemingo perdirbtą savo paties televizijos filmo scenarijų. Ko gero, niekas nesitikėjo, kad ir filmas, ir veikėjas taps tokie populiarūs. Nors, manau, įtarė, juolab kad aktoriaus atranka vyko ilgai, o Flemingas iš pradžių net nesutiko, kad Bondą vaidintų netašytas airis Seanas Connery. Vėliau, žinia, Flemingas atsileido ir net suteikė savo herojui airiškas šaknis. Kartu su Bondu kine atsirado ir naujas kino herojus – ironiškas, seksualus, apdovanotas ne tik išskirtiniu vikrumu, bet ir humoro jausmu. Užtat gražuolę suvaidinusi Ursula Andress iškart sužavėjo visus ir iki šiol, regis, yra laikoma geriausia iš visų Bondo merginų. Terence’o Youngo filme „Daktaras Ne“ veiksmas rutuliosis Jamaikoje, o Bondas pirmąkart pabandys sugriauti slaptos organizacijos „Spektras“ ir visą pasaulį norinčio valdyti jos vadovo planus. Dabar filmas, be abejo, atrodys senamadiškas, naivus, bet juk čia ir slypi visas žavesys. Tačiau kova su blogiu nesibaigia niekad, todėl vis ir laukiame naujų Džeimso Bondo nuotykių.
Kitas šio vakaro (LRT Kultūra, 6 d. 21 val.) prisiminimas – retai rodomas trečiasis Clinto Eastwoodo režisuotas filmas „Vėjavaikė“ (1973). Pirmieji jo vertinimai buvo nepalankūs, todėl studija, kuri abejojo, kaip bus sutiktas pasakojimas apie jaunos merginos ir už ją daug vyresnio vyro meilę, „Vėjavaikės“ išleidimą atidėjo metams. Filmo veikėjai – anksti tėvus praradusi hipė Brezi (Kay Lenz), kuri bėga nuo priekabiautojo, ir vidutinio amžiaus Frenkas (William Holden), kurio automobilyje ji atsiduria. Frenkas priglaus merginą savo namuose ir filmas taps pasakojimu apie draugystę, vienišiaus atsivėrimą jausmams, meilės istorija.
Visai kitokią vienišiaus istoriją pasakoja prieš kelerius metus Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanotas Lorenzo Vigaso „Iš toli“ (LRT Kultūra, 11 d. 23 val.). Penkiasdešimtmetis dantų technikas (Alfredo Castro) iš Karakaso užmezga intymų ryšį su vaikinu iš visuomenės paribių, dosniai jam moka už erotines paslaugas, nors tenkinasi tik fizinio kontakto pakaitalu. Maždaug iki pusės filmo sunku suprasti tikruosius šio savyje užsidariusio personažo ketinimus. Jis nepraneša policijai apie sumušimą, apiplėšimą, į agresiją atsako dovanomis. Tačiau vėliau tas elgesys suguls į logišką visumą ir „Iš toli“ taps išsamia liguistai nepasitikinčio, bijančio prarasti jausmų kontrolę, kadaise giliai įskaudinto žmogaus psichologine studija. „Iš toli“ – subtilus, minimalistiškas, bet kartu daugiasluoksnis filmas apie vienatvę ir žmogaus prigimties spąstus, kurių nepaaiškins jokia religija.
Jūsų – Jonas Ūbis
