7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie meilę, bendrą gyvenimą ir tapatybę

Mačiau „Kino pavasaryje“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 13 (1250), 2018-03-30
Kinas
„Laukiniai berniukai“
„Laukiniai berniukai“

Kad bendras gyvenimas kartu gali būti be galo sudėtingas ir, žinoma, turėti savų privalumų, galime suprasti iš Łukaszo Rondudos filmo „Meilės širdis“, kurio centre – audringi šiuolaikinių lenkų menininkų Wojciecho Bąkowskio ir Zuzannos Bartoszek santykiai. Nors su dokumentika filmas tikrai neturi nieko bendra. Kai susiduria dvi dominuojančios, į narcisizmą linkusios asmenybės, kurios net išoriškai yra panašios (gal tai dar viena narcisizmo forma, vienas kitame jie mato savo paties atspindį?), gali nelaukti nieko gero. Filmo personažai (juos įkūnija Justyna Wasilewska ir Jacekas Poniedziałekas) konkuruoja, vienas kitą emociškai kankina ir kartu įkvepia ar net „skolinasi“ vienas kito idėjas. Kasdienis gyvenimas ir kūryba susimaišo. Filme pasakojama tikra šiuolaikinė meilės istorija, pavyzdžiui, poligamija čia tik „pakursto“ santykius, nėra joks tabu, bent jau iš Bąkowskio pusės, nes Zuzanna pavydi net lenkų kino klasikos – Władysławo Pasikowskio „Šunų“ – herojei. Taip pat „Meilės širdis“ rodo, iš kokios „medžiagos“ atsiranda dažnai keiksnojamas šiuolaikinis menas. Užuot su molbertais ėję į pievas ar miškus, ieškoję įkvėpimo vidiniuose išgyvenimuose, Zuzanna ir Wojciechas įkvėpimo eina ieškoti į prabangų prekybos centrą, lempų skyrių. Stilizacija, preciziškomis kompozicijomis pasižyminti „Meilės širdies“ forma prilygsta ekscentriškai filmo temai, beje, filme girdime paties Bąkowskio kurtą muziką.

 

Konkursinėje „Europos debiutų“ programoje rodomas Bertrand’o Mandico filmas „Laukiniai berniukai“ pirmiausia išsiskiria savo atvirai naudojama kempo (camp) estetika. Kalbant apie filmą tikriausiai būtų galima pateikti daugybę ne tik kinematografinių įtakų: čia ir Williamas S. Burroughsas, Guy Maddinas, Walerianas Borowczykas, apie kurį daugiausia kalba pats režisierius. Penki XX a. pradžios aukštuomenės berniukai, kuriuos, beje, vaidina moterys, užvaldyti gaivališkų jėgų ir paveikti alkoholio, padaro žiaurų nusikaltimą. Už tai juos nusprendžiama perauklėti. Atiduoti į paslaptingo kapitono rankas berniukai patenka į negyvenamą salą, kuri, pasirodo, yra tikras seksualinių malonumų rojus. Čia vykdoma tikrai netradicinė perauklėjimo programa – berniukai paverčiami moterimis.

 

„Laukiniai berniukai“ visomis prasmėmis yra queer kinas. Laisvos naracijos, atviro erotizmo beveik lyriniame pasakojime, kuriame pinasi nuotykių kino, filmų apie keliones į egzotiškus kraštus, negyvenamas salas elementai, Mandico kalba apie nusitrinančias lyčių vaidmenų ribas, transgresiją ir net siūlo utopinį projektą žmonijai.

 

Debiutinis Kantemiro Balagovo „Ankštumas“ – tikriausiai vienas netikėčiausių, labiausiai nustebinusių festivalio filmų. Įspūdinga, kaip jaunas režisierius, naudodamas realistinio kino priemones, geba perteikti vidines būsenas, emocijas, subtiliai pasakoja istoriją, dirba su aktoriais. Filme pasakojama tarsi klasikinė Romeo ir Džuljetos istorija etninių įtampų kontekste, nukelianti į 10-ojo dešimtmečio Šiaurės Kaukazo miestą Nalčiką. Tik čia akcentuojama ne dramatiška žydės Ilanos (įspūdingas Darjos Žovner debiutas), kuri beveik visą filmą yra kadre, ir kabardino (Nazir Žukov) neįmanoma meilė, o šeimos santykiai. Žiūrint filmą kyla klausimas, kas yra šeima: ar ji palaiko, apsaugo, yra tapatybės ir išgyvenimo sąlyga, ar naikina, varžo? Tikriausiai ir viena, ir kita. Jau filmo pavadinimas nurodo dviprasmišką būseną: erdvės trūkumą ir intymumą. Aleksandro Sokurovo mokinio Balagovo filmas pasižymi ne tik autentiška istorija, bet ir konceptualia forma – naudojama daug stambių planų, „ankštos“ kompozicijos, fragmentuotas vaizdas, nuolat pabrėžiant erdvinį (ir, žinoma, ne tik) ribotumą.

 

Boriso Chlebnikovo „Aritmija“ pasakoja apie herojišką žydrų akių paramediką Olegą, gelbstintį vieno Rusijos provincijos miesto gyventojų gyvybes. Lygiai tiek, kiek talentingas ir nepakeičiamas yra savo darbe, tiek pat sunkiai Olegas dorojasi su asmeninio gyvenimo iššūkiais. Nepavyksta jam gelbėti ir pašlijusių santykių su mylima žmona (ji taip pat yra jo kolegė) Katia, kuriai, regis, nusibodo Olego lengvabūdiškumas kasdieniame gyvenime. Tad dar filmo pradžioje, suabejojusi Olego jausmais, Katia nusprendžia skirtis. Nors kartais atrodo, kad poros santykių krizės priežastis – tiesiog be galo varginantis ir, kaip galima suprasti, menkai atlyginamas darbas, po kurio Olegas nuolatos išgėrinėja, kas, regis, yra neatsiejama nuo „rusiško charakterio“. Žinoma, „Aritmijos“ personažai ir posovietinė erdvė yra atpažįstami, tačiau Chlebnikovas nekuria tiesiog realistinės socialinės ar santykių dramos. Filme atsiranda vietos tiek socialinei sistemos kritikai, tiek pamąstymams apie trūkinėjančius santykius ar humanizmą. Net personažai, kurie nuo pirmo savo pasirodymo gali kelti nemalonias asociacijas, – kad ir naujosios biurokratijos atstovas, ligoninės direktorius rožiniu megztuku, – kartais gali pasirodyti gana simpatiški. Visai kaip gyvenime? O „Aritmijos“ finalinės scenos subtilumo, daugiareikšmiškumo turėtų pavydėti ne vienas filmas. Chlebnikovas išties meistriškai kuria keliasluoksnę, nors iš pirmo žvilgsnio labai paprastą istoriją.

 

„Laukiniai berniukai“
„Laukiniai berniukai“
„Aritmija“
„Aritmija“
„Meilės širdis“
„Meilės širdis“
„Ankštumas“
„Ankštumas“