Kinas
„Kelionė į Ispaniją“ („The Trip to Spain“), rež. Michael Winterbottom, Didžioji Britanija
Britų aktoriai Steve’as Cooganas ir Robas Brydonas jau keliavo po geriausius Anglijos („Kelionė“) ir Italijos („Atostogos Italijoje“) restoranus, o šįkart Michaelas Winterbottomas juos išsiuntė į Ispaniją – Don Kichoto ir Sančos Pansos šalį, kur jie važinėja „Range Rover“ visureigiu, skaitinėja „Lonely Planet“ (šičia lietuviškų komedijų kūrėjai galėtų pasimokyti paslėptos reklamos – product placement – gudrybių ir subtilybių), kerta šviežias krevetes ir chorizo, parodijuoja žymius žmones (Micką Jaggerį, Johną Hurtą, Marloną Brando, Anthony Hopkinsą, Ianą McKelleną, Davidą Bowie) ir, priešingai nei amerikietiškuose „draugelių filmuose“ (buddy movies), su kuriais šis filmas galėtų būti palygintas, dar spėja šį tą pasakyti apie gyvenimą, draugystę bei apskritai Senąjį žemyną, kurį visais laikais siaubė kitataučiai ir kitaminčiai, tačiau po savęs paliko ne tik griuvėsius, bet, paradoksalu, ir kultūrą – būtent jos neturi finalinį „Alach akbar“ sušukę ginkluoti vyrai, sėjantys vienintelę, mirties, kultūrą.
„Nuostabi šalis“ („Sweet Country“), rež. Warwick Thornton, Australija
Kadangi į Lietuvos ekranus nepriklausomas kinas iš Australijos užklysta retai, Warwicko Thorntono epišką „Nuostabią šalį“ verta pamatyti vien dėl to, nors kažin ar išvysite ką nors itin originalaus: kaip ir pasaulinę šlovę jam pelniusiame filme „Samsonas ir Delaila“, taip ir šiame iš vietinių Australijos gyventojų kilęs režisierius atsigręžia į aborigenų likimą baltųjų kolonizuotoje žemėje, tik šįkart pasirenka vesterno žanrą, deja, naujų spalvų jam taip ir nesuteikdamas.
„Žemė: viena nuostabi diena“ („Earth: One Amazing Day“), rež. Richard Dale, Lixin Fan, Peter Webber, Didžioji Britanija, Kinija
BBC, žinoma, moka kurti paveikius dokumentinius filmus apie gamtą, kuriuose kameros tiesiog ištirpsta erdvėje ir, rodos, pasaulį matai jau nebe žmogaus, o gyvūno – zebro, kašaloto, iguanos, kolibrio ar pelės – akimis, tačiau šiame filme šį nuoširdumą trikdė labai iliustratyvi, pompastiška muzika ir garso efektai, imituojantys žvėrių ir paukščių elgesį, judesius, veiksmus: pavyzdžiui, lokiui trinantis į medį ir bandant numesti seną kailį skambėjo pigi striptiziška muzika, o pelei skuodžiant nuo pelėdos galėjai išgirst žaibišku greičiu pralekiančio motociklo ar automobilio zvimbesį – šie momentai, aišku, pralinksmino auditoriją, bet atrodė tolimi nuo tikrosios gamtos garsų, į kuriuos kūrėjai kažkodėl nenorėjo įsiklausyti.
„Hana“ („Hannah“), rež. Andrea Pallaoro, Italija, Prancūzija, Belgija
Italų režisierius lyg koks Robert’as Bressonas linksta į formos asketizmą, atsisako bet kokio iliustratyvumo, literatūriškumo bei teatrališkumo (nesvarbu, kad pagrindinė herojė lanko teatro užsiėmimus) ir istoriją pasakoja vien vaizdais, tiesa, kartais užsižaisdamas, pavyzdžiui, autorinio kino kliše jau tapusia kompozicija, kai personažas užima trečdalį kadro, o likusi dalis yra kas tik nori – gražus interjeras, vaza, vaizdas pro langą, – žodžiu, tai, kas padeda kurti norimą nuotaiką: šiuo atveju vienatvės, izoliacijos, susvetimėjimo ir egzistencinio letargo, į kurį grimzta po vyro įkalinimo (taip ir nesužinome, ką jis padarė, galime tik nujausti) asmenybės krizę išgyvenanti Charlotte’s Rampling vaidinama Hana.
„Geros dienos!“ („Have a Nice Day“), rež. Jian Liu, Kinija
Istorija apie mafijos vadeivos vairuotoją, kuris, bandydamas padėti nesėkmingą plastinę operaciją pasidariusiai sužadėtinei, ryžtasi iš boso pavogti milijoną, skamba juokingai ir tarantiniškai, tačiau bent man ne siužetas šiame animaciniame filme yra įdomiausias, o visa tai, kas jį supa, t.y. preciziškai nupiešti ir lyg iš Tsai Ming-liango ar Jia Zhangke kino atklydę kraštovaizdžiai: pradėti, bet nebaigti statyti dangoraižiai, apleistos gamyklos, atokios degalinės, griūvantys pastatai, tušti viešbučiai, niūrūs priemiesčių keliai, kurie kūrinyje atlieka ne tik estetinę, bet ir Kinijos visuomenę kritikuojančią funkciją.
„Likimas – mano meilė“ („Mektoub, My Love: Canto Uno“), rež. Abdellatif Kechiche, Prancūzija, Italija
Mėgstu režisierius, kurie sugeba kine užčiuopti laiką, todėl naujas Abdellatifo Kechiche filmas buvo tikra atgaiva, neprailgusi net po trijų valandų, nesvarbu, jei po seanso ir negalėjai pasakyti, apie ką šis filmas, kokia prasmė slypi už pusnuogių kūnų, jausmų audrų ir išdavysčių, koks režisieriaus vaidmuo šioje saulės, jūros ir žmogaus orgijoje, kaip filmą būtų galima suprasti, aprašyti ir interpretuoti, kur yra jo šerdis, nors atrodo, jog panašūs klausimai tėra tik prie aiškaus naratyvo pripratinto žiūrovo minčių logika: „Likimas – mano meilė“ tuo ir gražus, kad nesuteikia aiškaus pagrindo – arba plauki su filmo tėkme, arba skęsti joje po pirmo pusvalandžio.
