Magiškas Disneilendo pakraščių realizmas

Nors amerikietis Seanas Bakeris kine nėra naujokas, tarptautinio dėmesio jis sulaukė tik po filmo „Mandarinas“ (2015), nufilmuoto mobiliojo telefono kamera. Tačiau ne faktas, kad filmas sukurtas naudojant „iPhone“, buvo svarbiausias, nors, žinoma, tai suteikė „Mandarinui“ tam tikro žavesio, bet tai, su kokia energija, empatija ir humoru papasakota istorija apie žmones, gyvenančius visuomenės paraštėse. Naujausiame filme „Floridos projektas“ („The Florida Project“, 2017) Bakeris siekia išlaikyti tą patį energijos, autentiškumo lygį, dialogų intensyvumą ir personažų žavesį, tačiau telefono kamerą iškeitė į 35 mm kino juostą, Los Andželo gatves – į skurdžius Orlando, kuriame įsikūręs garsusis Disnėjaus pramogų parkas, pakelės motelius. O ironiškas filmo pavadinimas (Floridos projektu Waltas Disney’us vadino savo statomą pramogų parką) nurodo, kad kapitalistinė visuomenė neapsieina be aukų, kurias mielai norėtume pamiršti ir netrukdomi pasinerti į infantilią Disneilendo pasaką.

Muni, kurią vaidina nepakartojamoji Brooklynn Prince, yra šešerių mergaitė. Jos namai – pigaus motelio, nudažyto akį rėžiančia violetine spalva ir pavadinto „Stebuklinga pilimi“, kambarys. Visai nemagiškoje pakelės užkandinių, prekybos centrų, suvenyrų parduotuvių ir automobilių stovėjimo aikštelių erdvėje, kuri filme kartais atrodo siurrealistinė, neprižiūrimi suaugusiųjų Muni ir jos bičiuliai leidžia vasaros atostogų dienas. Tačiau ši ekonominė dykvietė Disnėjaus pasaulio, apie kurio egzistavimą sužinome tik iš pravažiuojančių turistų kalbų ir tolumoje leidžiamų fejerverkų, šešėlyje tampa vaikų rojumi. Muni ir jos jaunutė bedarbė mama Hali (Bria Vinaitė), kuri elgiasi labiau kaip sesuo, gyvena šia diena, nes ateitis, kaip galime suprasti, pernelyg neaiški. Hali bando uždarbiauti nelegaliai pardavinėdama kvepalus turistams, nors, atrodo, daugiausia laiko leidžia rūkydama marihuaną ir žiūrėdama televizorių. Vėliau, kad galėtų išlaikyti save ir dukrelę, ji imsis drastiškesnių būdų užsidirbti.

Bakeris nekuria įprasto filmo apie vadinamąjį socialinį dugną ir sąmoningai vengia klišių, susijusių su skurdo, socialiai jautrių visuomenės grupių reprezentacija. Skaudi, sudėtinga tikrovė ir jos pavidalai filme „įsileidžiami“ tik kaip užuomina, nutrūktgalviškų vaikų nuotykių fonas. Todėl „Floridos projekte“ vyrauja ryškios spalvos, saulės nutvieksti kadrai, perteikiantys vaiko patiriamą pasaulį (operatorius Alexis Zabe). Režisierius bando derinti vaikiškus pokštus, gyvenimo džiaugsmą ir Hali neviltį, netikrumo jausmą, artėjančios nelaimės nuojautą. Tai pabrėžia ir nuolatinis sraigtasparnių keliamas triukšmas, savaip komentuojantis personažų nerimą ir jų gyvenimo sąlygas. Bakeris sako filmu norėjęs atkreipti dėmesį į vadinamąją nematomą benamystę, kai mažas pajamas gaunantys žmonės neturi nuolatinių namų ir yra priversti glaustis moteliuose.

Turbūt didžiausias Bakerio, kurį, akivaizdu, įkvėpė italų neorealistinis kinas ir britų socialinė drama su Kenu Loachu priešakyje, talentas pasireiškia gebėjimu ne tik autentiškai, gyvai perteikti vaiko pasaulį, bet ir patraukliai, nemoralizuojant, jautriai pasakoti istoriją, kai nenusiritama į banalybes, pigų žiūrovų graudinimą ar tiesiog stereotipus. O Willemo Dafoe sukurtas geraširdis motelio prižiūrėtojas Bobis, – ko gero, vienas įsimintiniausių pastarojo meto aktoriaus vaidmenų. Net jei „Floridos projektas“ kartais gali pasirodyti pernelyg „saldus“ arba kurti įspūdį, kad režisierius per daug užsižaidė ryškiomis spalvomis nudažyto vaiko pasaulio vaizdavimu, Bakeris nebaksnoja žiūrovams pirštu, nekartoja mums puikiai nuspėjamų socialinių schemų, bet leidžia įsijausti į Muni pasaulį, susitapatinti su jos žvilgsniu. Be to, ko tik negali atleisti humanistinėms intencijoms ir tikėjimui, esą kinas gali įkvėpti tikrovės pokyčius, kad ir kaip naiviai kartais atrodytų toks požiūris.