Kinas

Neringa Kažukauskaitė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus.   Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tiesa, du filmai iš tų penkių paprastai būdavo „Gosteleradio“ užsakymu televizijos pagamintų serialų dalys. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

Gediminas Kukta

Ką įmanoma parašyti, kai tarp seansų turi daugiausia valandą, o prisėdi tik ant laiptų, grindų, paplūdimio smėlio ar nepatogios kėdės spaudos centre? Atsakymas – nieko išsamaus, apibendrinto, su išvadomis. Mintyse sukasi tik fragmentai. Čia – jie. Apie 71-ąjį Kanų kino festivalį.

Parengė Ž. P.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 5 d. mirė italų režisierius, scenaristas, prodiuseris Ermanno Olmi. Jis gimė 1931 m. Bergame ir daugumą savo filmų sukūrė gimtajame Lombardijos regione. Olmi studijavo aktorystę. 6-ajame dešimtmetyje pradėjo kurti reklaminius, mokomuosius ir mokslo populiarinimo filmus. Didžiajame kine debiutavo 1959 m. filmu „Laikas sustojo“ („Il tempo si e fermato“). Didelę įtaką Olmi kūrybai darė italų neorealizmas. Nuo 1963 m. Olmi bendradarbiavo su televizija, kūrė trumpo metražo, dokumentinius, vaidybinius filmus, sąmoningai likdamas kino pramonės pakraščiuose. Tai jam leido išsaugoti savitą stilių, kuriam būdingi ilgi lėti kadrai, neprofesionalūs aktoriai, filmavimas autentiškuose interjeruose bei pleneruose, filosofinei parabolei artimas pasakojimas. Olmi filmuose juntamas jautrumas socialinei neteisybei, didelė krikščionybės įtaka.

Kornélis Mundruczó apie „Jupiterio mėnulį“

Lietuvoje pradedamas rodyti vengrų kino ir teatro režisieriaus Kornélio Mundruczó filmas „Jupiterio mėnulis“ („Jupiter holdja“, Vengrija, Vokietija, 2017), kurio premjera įvyko pernai, pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse. Kanuose filmas sulaukė labai prieštaringų vertinimų. „Jupiterio mėnulis“ – septintas Mundruczó filmas. Pasakodamas istoriją, balansuojančią ties pasakos ir mokslinės fantastikos riba, režisierius rodo krizės apimtos Europos ateitį. Filmo veikėjas Arianas pašaunamas, kai bando pereiti sieną. Jis patenka į pabėgėlių stovyklą ir ten sužino turįs antgamtinių galių. Kai cinikas gydytojas supranta, kad Arianas gali levituoti, padeda jam pabėgti. Gydytojas įsitikinęs, kad gali gerai užsidirbti iš keisto atvykėlio, kurį ne vienas laiko angelu. Pateikiame reklaminiame filmo buklete išspausdinto interviu su režisieriumi fragmentus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Niekad nesupratau, kodėl visiems taip patinka vestuvės, kodėl pas mus jos dažnai trunka kelias dienas, kodėl vestuvininkai taip mėgsta lietuvišką kaimą. Iki šiol man tai didelė paslaptis. Nors, kita vertus, vestuvės, matyt, geriausiai atskleidžia lietuviško veidmainiškumo paradoksą: visi neriasi iš kailio apsimetinėdami, bet jaučiasi puikiai. Todėl nenustebau išgirdęs, kad net kelios lietuviškos televizijos rengiasi transliuoti britų princo vestuves. Kiekviena provincijos (nesvarbu, Anglijos ar Lietuvos) vyriškos ar moteriškos giminės Pelenė gegužės 19 dieną galės atsidurti savo svajonėje.

Ilona Vitkauskaitė

Apie nepriklausomybės kino rinktinę „Nojaus arka“

Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, „Skalvijos“ kino centre jau kuris laikas vyksta nepriklausomybės kino rinktinės „Nojaus arka“ peržiūros. Kaip galime suprasti iš retrospektyvos pavadinimo, jos išeities tašku pasirinktas Rimtauto Šilinio dokumentinis filmas „Nojaus arka“ (1988), nors pirmieji seansai buvo skirti tarpukario kronikai. Kino rinktinėje taip pat buvo galima pamatyti permainų laikotarpiu debiutavusios vadinamosios lūžio kartos filmus – Šarūno Barto „Tris dienas“ (1991), Arturo Jevdokimovo „Aukštyn upe“ (1992), Audriaus Stonio „Antigravitaciją“ (1995), iki šiol aktualią Algimanto Maceinos „Juodą dėžę“ (1994), rečiau rodomus Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993), Audriaus Juzėno debiutinį ilgametražį „Rojuje irgi sninga“ (1994), Algimanto Puipos „Ir ten krantai smėlėti“ (1990), taip pat Giedrės Beinoriūtės „Vulkanovką. Po Didžiojo kino“ (2005), Oksanos Burajos „Dienoraštį“ (2002) ir kitus daugiau ar mažiau nuskambėjusius filmus.

Gediminas Kukta

Prasideda 71-asis Kanų kino festivalis. Dar gerokai prieš jį kino leidiniuose ir portaluose ėmė mirgėti spėlionės apie programą, laukiamiausių filmų sąrašai, skandalai ir gandai. Rašydami žurnalistai ir kritikai sunaudojo galybę popieriaus ir elektros energijos, o dabar išvažiavo to daryti į Žydrąją pakrantę. Čia užvirs kino katilas. Į jį savanoriškai koją kišu ir aš. Kas manęs laukia?

Lietuvoje rodoma Jasono Reitmano komedija „Auklė Tulė“ („Tully“, JAV, 2018), kurios scenarijų parašė garsi amerikiečių scenaristė, rašytoja, žurnalistė ir tinklaraštininkė Diablo Cody. 2007-aisiais ji apdovanota „Oskaru“ už  Reitmano filmo „Juno“ scenarijų. Pateikiame jos pokalbio su Anna Serdiukow, išspausdinto dienraščio „Gazeta Wyborcza“ priede „Wysokie obcasy“, fragmentą.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Balandžio 21 d. Rio de Žaneire mirė brazilų režisierius Nelsonas Pereira dos Santosas – viena svarbiausių ne tik „Cinema Novo“ (brazilų kino judėjimas, sujungęs prancūzų Naujosios bangos ir brazilų populiariosios kultūros estetiką bei postkolonijinį diskursą), bet ir visos Lotynų Amerikos kino figūra. Jo filmai 50 metų veikė ir kino kūrėjus, ir kinomanus. Režisieriui buvo 89-eri.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šių metų sausį dvidešimt septyniose pasaulio šalyse vyko „Netflix“ žiūrovų apklausa, kurioje dalyvavo per 50 tūkstančių žiūrovų, turinčių šunį arba katiną. Apklausos rezultatai gana iškalbingi: 78 proc. atsakiusiųjų žiūrėjo „Netflix“ kartu su savo gyvūnais. 35 proc. prisipažino, kad augintiniai padeda jiems ištverti liūdną arba baisią sceną, 34 proc. kalbasi su šunimi ar katinu, komentuodami filmą arba laidą, 20 proc. yra tekę išjungti televizorių, nes laida nepatiko augintiniui. Galite reaguoti, kaip norite, bet apklausos rezultatai daug pasako apie mus, nors, žinoma, jei apklaustume žmones, žiūrinčius tik lietuviškas televizijas, skaičiai, ko gero, būtų kitokie. Koks save gerbiantis šuo arba katinas klausysis Arūno Valinsko pokštų, įvertins Marijaus Mikutavičiaus vokalinius sugebėjimus ar kitų lietuvių televizijos žvaigždžių intonacijas? Beje, keliasdešimt apklausos dalyvių prisipažino papirkinėjantys savo gyvūnus saldumynais ir kitokiais skanėstais, kad šie liktų kartu prie televizoriaus.