Kinas

3 savaitės tekstai

Kai „uždrausti malonumai“ prieinami internete, o pornografiją darbe žiūri net pamaldaus Vilniaus rajono valdininkai, visai neprošal pasidomėti pornografinio kino žvaigždėmis. Su Lola Shine pasikalbėjo rusų dienraščio „Kommersant“ priedo „Afiša Daily“ žurnalistai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Štai ir sulaukiau, kai birželio 3-ioji tapo dar viena diena iš tų, kurioms LRT skiria iškilmingą koncertą. Ši tradicija siekia gilų sovietmetį, kai Spalio perversmo paminėjimui ar milicininkų, kareivių, naftininkų profesinei šventei Centrinė Maskvos televizija skirdavo koncertą, kuriame būdavo visko – balerinų, humoristų, folkloro atlikėjų, Ala Pugačiova ir net karinis orkestras.

Dominykas Niaura

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gegužės 21 d. eidamas 86-uosius Geteborge (Švedija) mirė rusų kino režisierius ir rašytojas Aleksandras Askoldovas. Jis gimė 1932 m. Maskvoje Pilietinio karo didvyrio, metalurgijos pramonės organizatoriaus ir gydytojos šeimoje. 1937 m. tėvas buvo sušaudytas, motina nuteista kalėti. Askoldovas baigė filologijos studijas Maskvos universitete ir aspirantūrą Literatūros institute, tyrinėjo Michailo Bulgakovo kūrybą, padėjo rašytojo našlei tvarkyti Bulgakovo archyvą. 1966 m. Askoldovas įstojo į Aukštuosius režisierių kursus Maskvoje. Jo diplominis darbas buvo filmas „Komisarė“ („Komissar“, 1967) Vasilijaus Grossmano apsakymo „Berdičevo mieste“ motyvais. Filmas iškart buvo uždraustas ir pragulėjo ant lentynos dvidešimt metų, o Askoldovas atleistas už „neprofesionalumą“. Visos „Komisarės“ kopijos turėjo būti sunaikintos, bet vieną Askoldovui pavyko išsaugoti. Šio filmo veiksmas nukelia į Rusijos pilietinio karo laikus. Raudonųjų komisarei (Nona Mordiukova) nėštumas kelia siaubą. Ji atiduoda ką tik gimusį savo kūdikį daugiavaikei žydų šeimai. 1988 m. filmo premjera įvyko San Fransiske, jis buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“, didžiaisiais kitų festivalių Izraelyje, Prancūzijoje, Portugalijoje prizais. „Komisarė“ – vienintelis Askoldovo vaidybinis filmas. Jis sukūrė dar kelis dokumentinius filmus, parašė knygų, dėste kino mokyklose ir universitetuose Vokietijoje, Švedijoje, Anglijoje ir Italijoje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kad televizijos rengiasi vasaros sezonui, geriausiai matyti iš filmų. Šią savaitę pastebėjau tik porą filmų, kurių anksčiau nebūčiau anonsavęs bent kelis kartus. Vienas jų – 2016 m. sukurta Benedicto Andrewso „Una“ (TV1, šįvakar, 25 d. 23.10). Filmo heroję Uną (Rooney Mara) pamatome, kai ji klube abejingai mylisi su atsitiktiniu vyriškiu. Grįžusi paryčiais namo ji atrodo tokia pat abejinga. Unos jausmus gali sužadinti tik vienas žmogus. Tai buvęs kaimynas ir geras tėvo draugas Rėjus, kuris atėmė Unai nekaltybę, kai jai buvo trylika. Atlikęs bausmę kalėjime jis dingo, pasikeitė vardą, vedė. Tačiau Una jį vis dar prisimena. Ji įsitikinusi, kad su Rėjumi ją sieja ypatingas ryšys. Kai Una netikėtai pasirodo Rėjaus darbovietėje, gali atsitikti bet kas.

Gediminas Kukta

Paskutiniai 71-ojo Kanų kino festivalio fragmentai

 

Kavinė. Prie gretimo staliuko jaunas režisierius mokosi pitch’inti – pristatyti savo filmo idėją potencialiems investuotojams. Bando kolegai trumpai ir aiškiai papasakoti, apie ką bus istorija. Akivaizdžiai nesiseka. Vartoja pernelyg sudėtingas konstrukcijas, „susivelia“. „Nepamiršk žodžių „teroras“, „smurtas“, „baimė“, – pataria kolega. – Daugiau emocijos“, – drąsina. Filmo tema, kaip spėjau išgirsti, – genocidas Kambodžoje.

Ilona Vitkauskaitė

Šiais metais Kanų festivalio konkursinėje programoje puikuojasi ir kino maištininko Jeano- Luco Godard’o filmas „Vaizdų knyga“ („Le Livre d’image“). Kai visi Kanuose dar pakavo prabangius apdarus naujausios Godard’o provokacijos premjerai, Bilge Ebiri straipsnyje „Diena, kai jie atšaukė Kanus“, publikuojamame „The Village Voice“, prisiminė 1968-uosius. Tais metais Kanai prasidėjo išskirtinių politinių neramumų įkarštyje.

Wimas Wendersas apie filmą „Paryžius, Teksasas“

Wimo Wenderso filmas „Paryžius, Teksasas“ („Paris, Texas“, 1984) trumpam sugrįžta į kino ekranus. Pasirodymo metais filmas pelnė daug tarptautinių kino apdovanojimų, tarp jų – Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“, FIPRESCI prizą, BAFTA apdovanojimą, ir įtvirtino režisierių tarp svarbiausių XX a. pabaigos kino kūrėjų. Nuo gegužės 20 d. keturis sekmadienius iš eilės „Paryžių, Teksasą“ bus galima pamatyti „Skalvijos“ kino centro kino klasikos vakaruose, o gegužės 23 d. – Klaipėdos „Kultūros fabrike“. Gegužės 20 d. filmą pristatys Narius Kairys, 27 d. – Izolda Keidošiūtė, birželio 3 d. – Mantė Valiūnaitė, 10 d. – Dmitrijus Gluščevskis.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis laukiu, kada pasibaigs tautos euforijos ir raudų laikotarpis, susijęs su „Eurovizija“. Jis ištinka mūsų žiniasklaidą kiekvieną gegužę, bet šiemet katastrofiškai išsipūtė. Regis, ir atsukęs vonios čiaupą išgirsiu padejavimus apie nuskriaustą merginą iš Kauno.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Pagonių žiedas“

Vykite šalin kiekvieną, kuris pasakys, kad lietuviams reikia savo „Pagonių žiedo“ („Nameja gredzens“, Latvija, 2018). Užtenka ir savų istorinių opusų „iš antrų rankų“, nors Aigaro Graubos filmas vis dėlto savaip paaiškina panašios kūrybos mechanizmus. Jis rodo, kaip kūrėjai, norintys kurti ideologiškai angažuotą, bet kartu pramoginį kiną, naudojasi senais (ne tik kino) stereotipais, pritaikydami juos naujoms reikmėms. Kad ir šalies šimtmečio iškilmėms. Graubai, regis, tinka viskas: ir dar sovietų ateistų pamėgtas teiginys apie pasaulį siekiantį užkariauti Vatikaną, ir „Sostų karų“ įteisintas požiūris į kraujo ir prievartos persmelktus viduramžius. Perkėlęs filmo veiksmą į XIII a. Žiemgalą, Grauba lygiuojasi į pseudoistorinius serialus, kurių veikėjai kartais primena, tarkime, kad ir šiuolaikinius banditėlius, o gėrio ir blogio sąvokos supaprastintos iki koktumo, idėjos deklaruojamos žodžiais tiesiai iš ekrano.