7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuviško kino sezonas 2017–2018

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Neringa Kažukauskaitė
Nr. 20 (1257), 2018-05-18
Kinas
Kadras iš filmo „Stebuklas“
Kadras iš filmo „Stebuklas“

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus.   Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tiesa, du filmai iš tų penkių paprastai būdavo „Gosteleradio“ užsakymu televizijos pagamintų serialų dalys. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

 

 

 

Šiuo išgyventu kino sezonu galime džiaugtis dėl keleto dalykų. Lietuviškų filmų gerokai pagausėjo. Reikia pasistengti, kad spėtum pažiūrėti visą kino produkciją: ilgametražius vaidybinius ir dokumentinius filmus, trumpas juostas, animaciją, o jei dar domėsiesi ateinančiųjų į kiną – studentų darbais, tai iš tiesų atrodys, kad produkcijos kiekis jau yra (ar beveik yra) pakankamas tokio dydžio valstybei kaip Lietuva. Savo sumanymus įgyvendina įvairaus amžiaus kūrėjai, filmavimo aikštelėse nuolat ugdomas kino profesionalų meistriškumas. Statistika skelbia, kad lietuviškus filmus kino salėse ir TV ekranuose noriai renkasi žiūrovai. Tik nereikėtų pamiršti, kad egzistuoja ne tik sukurtų vaizdų trūkumas, bet ir jų perteklius. Su filmais, kaip žinome, susijusi didelė problema: jie dar turi būti rodomi ir žiūrimi.

 

Keičiasi ne tik sukuriamų kino vaizdų kiekis. Keičiasi ir pats kinas, tai, ką ir kaip apie jį mąstome, kokia jo vieta tarp interneto, socialinių tinklų, vaizdo žaidimų, virtualios realybės, televizijos ir visos kitos užtvindžiusios audiovizualinės „magmos“. Kodėl vis dar tebesirenkame kiną? Gal todėl, kad gero filmo poveikis savo stiprumu ir netikėtumu prilygsta žaibo trenksmui. Anot Robert’o Bressono, filmas – tai žiūrovo suardymas. 

 

Tokia pagausėjusi lietuviško kino pasiūla atveria ir platesnį įvairesnių vertinimų, filmo suvokimo ir priėmimo lauką. Savaime aiški tiesa, kad filmų gali ir turi būti įvairių stilių, žanrų, temų, ir skirtingiems žiūrovų poreikiams tenkinti, pradeda „veikti praktiškai“. Domina, jaudina, piktina, nuostabu ir t.t. – visas sąrašas, kam tie filmai yra reikalingi. Juos jau galima žiūrėti be euforijos ar patoso, ramiai stebint, koks šiemet atsiveria lietuviško kino peizažas.

 

Per pastaruosius porą dešimtmečių būdavo susukama vos keletas juostų, kurios turėdavo atitikti visus įmanomus reikalavimus. Iš jų tikėtasi, kad būtų ir itin meniškos, ir žiūroviškos, aktualios ir amžinas problemas keliančios, sutraukiančios šalies žiūrovus į sales ir pergalingai renkančios prizus tarptautiniuose festivaliuose, sukuriančios naujus kino kalbos „sakinius“ ir tęsiančios geriausias tradicijas... Bet ar apskritai įmanoma visa tai suderinti? Jei ir taip, tai greičiausiai išimtiniais atvejais. Todėl tie retai pasirodydavę nauji lietuviški filmai dažniausiai neatlaikydavo nepakeliamos mūsų lūkesčių naštos ir tapdavo dar viena proga (pagrįstai arba ne) pakeiksnoti lietuvišką kiną.

 

Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Noras ir siekis būti madingam. Tokiam, kokio dabar reikia, – „pozityviam“, konjunktūriškai sekančiam dienos iššūkius. O iš tiesų – nesugebančiam išleisti susikaupusių vidinių įtampų, slystančiam tik temos paviršiumi. Tenka prisiminti seną gerą patarimą: jei nori visus aplenkti ir būti madingas po keleto metų, tai daryk taip, kaip dabar visiškai nemadinga.

 

Šį sezoną pastebėta prasmingiausia ir labiausiai brangintina tendencija – atsirandanti empatija filmo herojams, humaniškesnis ir jautresnis požiūris į žmogų. Kad ir kokie būtų pasirinkti filmo herojai, jie nebėra tik kinematografiškai įdomi natūra, sensacingos ar dar kokios nors „-iausios“ istorijos dalyviai.

 

Rodant ekrane visus svarbiausius pasaulyje sporto titulus turinčią mylimiausią Lietuvos sportininkę, narsiai, bet jautriai „neriama“ į jos asmenybės gelmes, ir matome ne nacionalinės didvyrės portretą, o šviesą aplink save skleidžiančią asmenybę, švelnią, trapią, drąsią (filmas „Rūta“, rež. Ronaldas Buožis, Rokas Darulis).

 

Sportinio gyvenimo istorijos įkvėpė ir filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ atsiradimą. Jo centre tie, kurie niekada nelaimi. Visuotinės lyderystės vajaus laikais tai atrodo neįmanoma, o vis dėlto lūzeriai yra nuostabieji, įkvepiantys herojai. Kaip ir filmo režisieriaus Arūno Matelio gebėjimas sukurti filmą, tokį matelišką, o kartu visai netikėtą jo filmografijoje.

 

Debiutiniuose ilgametražiuose filmuose (Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“, Eglės Vertelytės „Stebuklas“) jauni režisieriai nukreipė savo dėmesį į Lietuvos provincijos nykumą, į jos gyventojus ir sugebėjo įžvelgti, kad, pasirodo, ir ten žmogus nori patirti stebuklą, ir ten nori tikėti, kad yra kažkas aukščiau ir daugiau nei aplink supanti nykuma, neviltis ir skurdas. 

 

Močiutės vokietės likimo mįslė (Jūratės ir Vilmos Samulionyčių „Močiute, Guten Tag!“) atveda ne prie detektyvinių šeimos istorijų išrišimo, o prie amžinos ir skausmingos tėvų ir vaikų santykių dramos, seserystės suvokimo. Šis filmas tampa lyg dviejų seserų, drąsiai įžengusių į ekraną, brandos istorija, „auklėjimo romanu“. Taip galima apibūdinti ir Šarūno Barto „Šerkšną“, kuriame jaunus žmones subrandina savo kailiu patirtas karas.

 

Tikra sezono dovana tapo Mindaugo Survilos „Sengirė“. Svarbiausia – kad ir augantiems žiūrovams. Jau praėjus nemažai laiko nuo filmo premjeros mano dukrytė vis liepia prisiminti ir žaisti, kokiu „Sengirės“ gyvūnu norėčiau būti. Nenusibosta nei vienai, nei kitai. Lietuviškos gamtos, taip pažįstamos nuo pat vaikystės, stebuklai čia atsiveria visu grožiu.

 

Kur lietuviškas kinas juda ar turėtų judėti – nežinau. Galime apie tai tik ginčytis, svarstyti, spėlioti. Neseniai girdėtame interviu su išskirtiniu mūsų laikų režisieriumi Larsu von Trieru labai taiklia alegorija nusakyta kino kūrimo ir, manyčiau, apskritai kino proceso eiga: „Kai kuri filmą, esi lyg nuleistas į negyvenamą salą. Ir kas tau sakė, kad turi eiti, sakykim, į rytus? Niekas negali pasakyti, kokia kryptimi reikia judėti. Pats turi surasti savąjį kelią ir jo laikytis.“

Kadras iš filmo „Stebuklas“
Kadras iš filmo „Stebuklas“
Kadras iš filmo „Močiute, Guten Tag!“
Kadras iš filmo „Močiute, Guten Tag!“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“