7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Motinystė ir tapatybės praradimas

Nr. 19 (1256), 2018-05-11
Kinas
„Auklė Tulė“
„Auklė Tulė“

Lietuvoje rodoma Jasono Reitmano komedija „Auklė Tulė“ („Tully“, JAV, 2018), kurios scenarijų parašė garsi amerikiečių scenaristė, rašytoja, žurnalistė ir tinklaraštininkė Diablo Cody. 2007-aisiais ji apdovanota „Oskaru“ už  Reitmano filmo „Juno“ scenarijų. Pateikiame jos pokalbio su Anna Serdiukow, išspausdinto dienraščio „Gazeta Wyborcza“ priede „Wysokie obcasy“, fragmentą.

 

Tulė yra naktimis dirbanti auklė, kuri padeda pagrindinei filmo veikėjai Marlo (Charlize Theron) – trijų vaikų motinai. Nors filmas realistiškai rodo daugiavaikės šeimos kasdienybę, kartu su Tule filme atsiranda pasakos elementų. Tulė – lyg šiuolaikinė Merė Popins.

Daugelis mano, kad Tulė – mano fantazijos vaisius ir kad realiame pasaulyje nieko panašaus negalėtų būti. Kai gyvenau Čikagoje, apie naktines aukles taip pat neturėjau žalio supratimo. Bet persikėlusi į Los Andželą sužinojau, kad jos egzistuoja. Persikraustymas iš Čikagos į Los Andželą buvo kaip kelionė į kitą planetą, kurioje šviečia saulė, maistas yra sveikas ir gyvena besišypsantys žmonės, visiškai kitaip žiūrintys į gyvenimą. Naktinės auklės ten savaime suprantamas dalykas. Iš pradžių man tai atrodė kaip prabanga ar keistenybė, panašiai kaip samdyti visą parą šunis ir kates prižiūrinčius žmones, švelniai kalbėtis su daržovėmis, kad augtų sveikos, arba vežioti naujagimius į SPA. Bet mano kino pramonės kolegėms naktį dirbančios auklės buvo kalifornietiško gyvenimo dalis. Jos aiškino, kad yra išvargintos gimdymo, naujų pareigų ir dėl miego trūkumo negali džiaugtis motinyste. Iš ankstesnių įspūdžių žinojau, kad nuovargis ir sutinusios kojos – neatsiejama nuo gyvenimo pagimdžius! Kita vertus, Los Andžele visi yra atvykėliai – negalima pasinaudoti mamos ar senelės paslaugomis, tad kažkas, turintis gerą verslo uoslę, sugalvojo naktines aukles.

Naudojotės tokiomis paslaugomis?

Tik gimus trečiam vaikui  su vyru nusprendėme įdarbinti naktinę auklę.

Kaip sekėsi rašyti „Auklės Tulės“ scenarijų?

Man labai reikėjo atitrūkti, gal net labiau nei naktinės auklės. Buvo toks gyvenimo etapas, kai draskoma kraštutinių emocijų, pakibusi tarp didžiulės laimės ir bukinančio nuovargio, norėjau kažkur nukreipti savo keistą energiją (arba jos likučius). Taip pat norėjau nuosekliai užrašyti, ką ir kaip jaučiu, kad jausmai nedingtų negrįžtamai. Žinojau, kad paskui gali būti sunku juos atkurti. Dieną užmigdžiusi mažiausią vaiką užsirašydavau įžangines pastabas, sumanymus, dialogus, scenas. Daug rašiau naktimis, nes turėjome auklę. Bet kartais elgiausi nelabai garbingai: sakydavau, kad turiu pasinaudoti tualetu, ir užsidariusi vonioje parašydavau scenarijaus fragmentą. Kai automobilis įstrigdavo spūstyje, taip pat rašydavau. Laukdama eilėje pas gydytoją arba pasiimdama vaiką po pamokų kišenėje visada turėjau mažą užrašų knygelę. Bet kiekviena mama žino, kad atsipalaiduoti neįmanoma.

Ar „Aulė Tulė“ – autobiografinė istorija?

Be abejo, tai, kad trečią kartą tapau mama, įkvėpė parašyti scenarijų, bet jame mažai mano kasdienybės. Net jei ir man kaip Marlo teko išmesti iš rankų telefoną į vaiko lopšį. Ar esu bloga mama? Kai kurių manymu, matyt, taip. Kartais tenka valgyti šaldytą picą. Namie turiu krūvas kulinarinių knygų su sveikais veganiškais receptais, bet tos knygos dažniausiai pasitarnauja kaip varstomų durų stabdys. Vis dėlto filmas man – ne būdas pripažinti auklėjimo klaidas. Nejaučiu poreikio dėl kažko atsiprašinėti ar teisintis. Kai mane pradeda mokyti motinystės, reaguoju gana agresyviai. Man neateitų į galvą kam nors patarinėti. Tokios situacijos skatina kaltės jausmą dažniausiai jaunoms, nepatyrusioms mamoms. Matau, kad visi aplinkui neturi žalio supratimo, kaip elgtis su vaikais, – kiekvienas elgiasi spontaniškai ir intuityviai. Jei šalia neturi guvernantės, išauklėjusios aštuonis vaikus, arba senelės, turinčios gyvenimiškos išminties, daryk tai, ką sako širdis. Priglausk vaiką ir su juo kalbėkis. Visa kita – ne taip svarbu. Visada svajojau turėti didelę šeimą. Jaučiu, kad įgyvendinau didžiausią svajonę, tik kad kaina milžiniška.

Ką tai reiškia?

Kartu su motinyste moterys praranda nepriklausomybę. Turime įgimtą pasiaukojimą, pareigos jausmą. Vyrai tai jaučia kitaip, tėvystė dažniausiai matuojama malonumais, o ne pareigomis: geras tėvas tas, kuris lepina, gera mama ta, kuri rūpinasi, prižiūri. Tapdamos mamomis, moterys praranda tapatybę. Jos tampa Scotto, Nicole’s, Matto mamomis. Būti motina gerai, to negalima lyginti su niekuo kitu, tik gimdydama vaiką liaujiesi būti savimi. Turi pateisinti didžiulius lūkesčius – ne tik savo, bet ir kitų. Pirmaisiais mėnesiais tampi paslaugų firma, kuri gamina pieną, maitina, prižiūri, vysto, glaudžia. Filme Marlo vyras – švelnus ir mylintis, tik kad jo beveik nebūna, nes kasdien eina į darbą, ir tai jo rutina. Dauguma vyrų mano, kad to pakanka. Man svarbu, kad filmo pabaigoje Marlo vyras pastebi jos kančią. Juk neatsitiktinai jis sako: „Myliu mus.“ Man buvo svarbu pabrėžti šeimą kaip bendruomenę. Tai ne tik vyro prisipažinimas moteriai, bet ir liudijimas, kad prisiima atsakomybę už save ir kitus.

 

Parengė K. R.

 

„Auklė Tulė“
„Auklė Tulė“
„Auklė Tulė“
„Auklė Tulė“