Šių metų sausį dvidešimt septyniose pasaulio šalyse vyko „Netflix“ žiūrovų apklausa, kurioje dalyvavo per 50 tūkstančių žiūrovų, turinčių šunį arba katiną. Apklausos rezultatai gana iškalbingi: 78 proc. atsakiusiųjų žiūrėjo „Netflix“ kartu su savo gyvūnais. 35 proc. prisipažino, kad augintiniai padeda jiems ištverti liūdną arba baisią sceną, 34 proc. kalbasi su šunimi ar katinu, komentuodami filmą arba laidą, 20 proc. yra tekę išjungti televizorių, nes laida nepatiko augintiniui. Galite reaguoti, kaip norite, bet apklausos rezultatai daug pasako apie mus, nors, žinoma, jei apklaustume žmones, žiūrinčius tik lietuviškas televizijas, skaičiai, ko gero, būtų kitokie. Koks save gerbiantis šuo arba katinas klausysis Arūno Valinsko pokštų, įvertins Marijaus Mikutavičiaus vokalinius sugebėjimus ar kitų lietuvių televizijos žvaigždžių intonacijas? Beje, keliasdešimt apklausos dalyvių prisipažino papirkinėjantys savo gyvūnus saldumynais ir kitokiais skanėstais, kad šie liktų kartu prie televizoriaus.
Dabartinis mano šuo televizoriaus nežiūri, bet jo pirmtakė Marnė gyvai reaguodavo į viską, kas vyksta ekrane. Ypač ji mėgo LRT „Panoramos“ reportažus iš kaimų ir mažų miestelių, kurių fone visada kas nors sulodavo, suplasnodavo ir pragysdavo ar sukarkdavo. Dar jai patiko filmai, kuriuose žmonės kovėsi, mušėsi, bėgiojo, o nuo arklių ji tiesiog negalėjo atitraukti akių.
Neabejoju, kad ji mielai pasižiūrėtų ir 1969 m. J. Lee Thompsono sukurtą vesterną „Makenos auksas“ (TV1, 6 d. 21 val.). Manau, šis filmas sužadins daugybės žiūrovų prisiminimus (aš jį žiūrėjau didžiule dailininko piešta reklama papuoštame „Lietuvos“ kino teatre), nes „Makenos auksas“ užima ketvirtą vietą SSRS labiausiai lankytų filmų sąraše.
„Makenos auksas“ perkelia į 1872-ųjų Arizoną. Šerifas Makena (Gregory Peck) patenka į apačių vado pasalą. Prieš mirtį indėnas patiki Makenai seną žemėlapį, kuriame nurodyta Auksinė lyguma – čia paslėptas legendinis apačių lobis. Makena sunaikina žemėlapį, bet netrukus šerifą pagrobia banditas Koloradas (Omar Sharif), kuris nužudys teisėjo dukterį, jei Makena nenuves jo į Auksinę lygumą. Prie banditų prisideda vis nauji lobių ieškotojai, bet ne visiems pavyks pasiekti tikslą. Bijau, kad patirti autentiško anų laikų įspūdžio nepavyks, mat specialiai sovietiniams žiūrovams originali filme skambėjusi daina buvo išversta į rusų kalbą ir filme ją sudainavo tada populiarus Valerijus Obodzinskis (žinoma, internete galima rasti ir ją).
LRT (4 d. 23 val.) toliau rodo filmus apie Džeimso Bondo nuotykius. Šįvakar – 1967 m. Lewiso Gilberto filme „Gyvenk du kartus“ Bondas (Sean Connery) atsidurs Japonijoje, kur turės išsiaiškinti, kas atsakingas už paslaptingą kosminio laivo išnykimą. Amerikiečiai įtaria rusus, bet Bondas išsiaiškina, kad tai ir vėl „Spektras“ bei baisūnas Blofeldas (Donald Pleasence). Piktadariai nusprendė sukiršinti amerikiečius ir rusus, kad sukeltų Trečiąjį pasaulinį karą. Nuotykių, žinoma, bus su kaupu, juolab kad filmo kūrėjai puikiai pasinaudojo tada pasaulyje itin populiaria kosmoso tema.
Kažkodėl neabejoju, kad mūsų augintiniai mėgsta romantines komedijas. TV1 (7 d. 21 val.) siūlo Ivano Reitmano „Be įsipareigojimų“ (2010) – pasakojimą apie tai, kaip lengvai vyrai ir moterys užmezga seksualinį ryšį, bet kaip sunku jiems pasiekti emocinį artumą. Iš panašių komedijų „Be įsipareigojimų“ išsiskiria nebent tuo, kad joje vyras ir moteris tarsi susikeitė tradicinėmis vietomis: jis trokšta ilgalaikių santykių, o ji – laisvės. Ema (Natalie Portman) iškart pajunta pavojų, kai iš seno draugo Adamo (Ashton Kutcher), su kuriuo sutarė likti tik seksualiniais partneriais, gauna diską su Franko Sinatros dainos „I’ve Got The World On A String“ įrašu.
Mėgstančiuosius rimtesnius filmus turėtų sudominti François Ozono psichologinė drama „Pabėgėlė“ (TV1, šįvakar, 4 d. 23.05). Jos herojė Mius (Isabelle Carré) pabėga iš Paryžiaus po to, kai perdozavęs heroino mirė jos mylimasis, o ji ligoninėje sužinojo, kad laukiasi kūdikio. Mius mano, kad apleistame name kažkur vandenyno pakrantėje bus saugi, tačiau netrukus į jos gyvenimą įsibrauna mirusiojo brolis Polis.
Ozonas atsisako sufleruoti žiūrovams veikėjų motyvus ir jų priešistorijos, ką ir kaip reikėtų suprasti, – taip elgiasi romantinių komedijų kūrėjai. Tačiau neskubi „Pabėgėlės“ laiko tėkmė, žvilgsniai, kasdieniški įvykiai skatina interpretuoti personažų elgesį. Juk gyvenime panašiai mokomės suprasti kitus – iš gestų, akimirksnių, reakcijų. Net ir tuos, kurie nemoka kalbėti.
Jūsų – Jonas Ūbis
