Kanų kino festivalio karštinė: ko laukti šiemet?

Prasideda 71-asis Kanų kino festivalis. Dar gerokai prieš jį kino leidiniuose ir portaluose ėmė mirgėti spėlionės apie programą, laukiamiausių filmų sąrašai, skandalai ir gandai. Rašydami žurnalistai ir kritikai sunaudojo galybę popieriaus ir elektros energijos, o dabar išvažiavo to daryti į Žydrąją pakrantę. Čia užvirs kino katilas. Į jį savanoriškai koją kišu ir aš. Kas manęs laukia?

21

Kur Carlosas Reygadasas? Nėra naujo Claire Denis filmo? Nebus Xavier Dolano? O Luca Guadagnino? Jacques’o Audiard’o? Paskelbus šių metų programą pasipylė nuomonės, nusivylimo rašinėliai ir liūdni feisbuko įrašai. Programų sudarytojams pavyko nustebinti. Šalia vardų, kurių tikėjausi ir laukiau (Matteo Garrone, Davidas Robertas Mitchellas, Asgharas Farhadi, Jeanas Lucas Godard’as), atsirado malonių staigmenų – Kirilas Serebrennikovas, Pawełas Pawlikowskis, Ryûsuke Hamaguchi, Sergejus Dvorcevojus. Pastarojo filmas „Ayka“ („Айка“) – asmeniniame laukiamiausių sąraše. Prieš dešimt metų režisieriaus filmas „Tiulpan“ laimėjo pagrindinį programos „Ypatingas žvilgsnis“ („Un Certain Regard“) prizą. Iš viso konkursinėje programoje bus parodytas 21 filmas.

Moterys

Šiemet Kanai išskirtinį dėmesį skiria moterims, ir tai, paradoksalu, tik paryškina egzistuojančią lyčių nelygybę. Skirtinguose festivalio žiuri – konkursinės programos, „Ypatingo žvilgsnio“, „Auksinės kameros“ – dominuoja moterys. Trumpametražių filmų ir „Cinéfondation“ programų filmus vertins ir „Sangailės vasaros“ režisierė Alantė Kavaitė.

Spėjama, kad oficialios konkursinės programos žiuri vadovaujanti aktorė Cate Blanchett gali siekti, jog „Auksinę palmės šakelę“ šiais metais laimėtų režisierė. Jei žiuri nuspręstų apdovanoti režisierę, turėtų rinktis tarp italės Alice Rohrwacher („Laimingas kaip Lazaras“), libanietės Nadine Labaki („Kapernaumas“) ir prancūzės Evos Husson („Saulės merginos“). Ši sukūrė dramą apie kurdžių, kurios pasiryžo išlaisvinti gimtąjį kaimą iš islamo ekstremistų, batalioną. Filmo kadruose – kovotojos su kalašnikovais. Idealus kandidatas laimėti 2018-ųjų „Auksinę šakelę“?

Vis dėlto manau ir tikiuosi, kad šiemet Kanuose laimės kinas, o ne kvota.

„Netflix“

Pernai festivalį kaitinęs „Netflix“ skandalas neataušo ir šiemet. Kanai paskelbė, kad nebeįsileis į programas „Netflix“ filmų, jei šios kompanijos atstovai nesutiks jų parodyti kino teatruose po festivalio. Didžiausios pasaulyje vaizdo transliuotojos internetu vadovas, aišku, nesutiko su sąlygomis ir atsiėmė penkis festivaliui pateiktus filmus: Alfonso Cuaróno, Paulo Greengrasso, Jeremy Saulnier, Morgano Neville’io dokumentiką apie Orsoną Wellesą ir restauruotą nebaigto Welleso filmo „Kita vėjo pusė“ versiją. Šią festivalio direktorius Thierry Frémaux, regis, brandino „Kanų klasikos“ seansams.

Po griežto Kanų žodžio ir „Netflix“ apsisprendimo atsirado straipsnių, kurių autoriai aiškino, kad festivalio prestižas smuko, nes jame nebeapsilankys tam tikros kino žvaigždės. Garsiausiai verkšleno, žinoma, amerikiečiai. Jiems Jennifer Lawrence visada bus didesnė žvaigždė nei Isabelle Huppert.

Draudimai

Kanai uždraudė asmenukes. Pasak organizatorių, besifotografuojantys svečiai stabdo eismą ant raudonojo kilimo, todėl premjeros nuolat vėluoja. Tiesa, yra ir kita priežastis. Asmenukės, kaip sako Frémaux, yra negražu, groteskiška ir absurdiška: „Norime sugrąžinti šiek tiek padorumo.“

Kliuvo ir žurnalistams. Šiemet jie nebeteks privilegijos konkurso filmus pamatyti dar prieš oficialią vakarinę premjerą. Nuo šiol jie filmus žiūrės tuo pačiu metu kaip kūrybinė komanda ir svečiai arba tik kitą dieną. Kodėl? Organizatorių teigimu, norima išvengti smulkių gandų ir nuogirdų, kurie lyg konfeti pasipildavo socialiniuose tinkluose, vos tik baigdavosi rytinės žurnalistams skirtos peržiūros.

Sugrįžimas

Kanai suminkštėjo. Prieš septynerius metus persona non grata dėl nevykusio pokšto apie simpatijas Hitleriui paskelbtas danų režisierius Larsas von Trieras grįžta į saulėtąją pakrantę. Čia jis pristatys, paties teigimu, žiauriausią savo filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“) apie samdomą žudiką (Matt Dillon) ir jo pasiruošimą paskutinei tobulai žmogžudystei. Ar režisierius ištvers be provokacijų?

Politika

Šiemet festivalis demonstruoja paramą režisieriams disidentams. Konkurse bus parodytas iraniečio Jafaro Panahi filmas „Trys veidai“ ir rusų kino bei teatro režisieriaus Kirilo Serebrennikovo „Vasara“ („Leto“) apie legendinį dainininką Viktorą Cojų ir Leningrado pogrindinės roko scenos gyvenimą. Pirmajam kūrėjui prieš aštuonerius metus buvo uždrausta kurti filmus ir išvykti iš šalies. Antrajam Maskvos teismas pratęsė namų areštą iki liepos mėnesio.

Bus parodytas ir aštrių politinių pasisakymų nevengiančio amerikiečio Spike’o Lee pasakojimas apie juodaodį policininką, kuriam pavyksta infiltruotis į baltaodžių kukluksklano grupuotę („BlacKkKlansman“), ir libanietės Nadine Labaki „politiškai angažuotu“ vadinamas „Kapernaumas“ apie mažą berniuką, kuris iškelia bylą tėvams.

Malūnai

Kai Kanai paskelbė, kad festivalį uždarys Terry Gilliamo „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“ („The Man Who Killed Don Quixote“), kino pasaulis lengviau atsikvėpė. Septyniolika metų kurtas filmas pagaliau išvys dienos šviesą ir, kaip juokavo vienas žurnalistas, tik stichinė katastrofa gali tam sutrukdyti.

Atrodo, kad katastrofa turi vardą: Paulo Branco. Portugalų prodiuseris, dirbęs ir su Šarūnu Bartu, teigia turintis išskirtines teises į filmą ir be jo sutikimo premjera Kanuose įvykti negali. Pasirodo, prieš dvejus metus Gilliamas perdavė „Žmogaus, kuris nužudė…“ teises Branco, tačiau tolesniam filmo kūrimui reikalingas biudžetas taip ir nebuvo sudarytas. Režisierius rado kitų rėmėjų, bet teisiniai dalykai su Branco, regis, iki galo nebuvo išspręsti. Kaip baigsis Gilliamo kova su vėjo malūnais, paaiškės pirmomis festivalio dienomis.

Paralelės

Kanai – ne tik oficialus konkursas. Garsiais vardais ir debiutantų atradimais masina paralelinės programos „Dvi režisierių savaitės“ („La Quinzaine des Réalisateurs“) ir „Kritikų savaitė“ („Semaine de la Critique“). Pirmojoje filmus pristatys prancūzai Gasparas Noé, Guillaume’as Nicloux, Romainas Gavras. Antrąją atidarys amerikiečių aktoriaus Paulo Dano debiutas „Laukinis gyvenimas“ („Wildlife“) su Carey Mulligan ir Jake’u Gyllenhaalu.

Bučinys

Festivalio plakate – Jeano Paulio Belmondo ir Annos Karinos bučinys iš Jeano Luco Godard’o „Pamišėlio Pjero“ („Pierrot le Fou“, 1965). Jis man primena, kad, nepaisant skandalų, pykčių, apkalbų ir draudimų, Kanai pirmiausia yra apie Kiną. Jo patirti ir vykstu.