7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kanų fragmentai

Gediminas Kukta
Nr. 20 (1257), 2018-05-18
Kinas
Kadras iš filmo „Atleisk, angele“
Kadras iš filmo „Atleisk, angele“

Ką įmanoma parašyti, kai tarp seansų turi daugiausia valandą, o prisėdi tik ant laiptų, grindų, paplūdimio smėlio ar nepatogios kėdės spaudos centre? Atsakymas – nieko išsamaus, apibendrinto, su išvadomis. Mintyse sukasi tik fragmentai. Čia – jie. Apie 71-ąjį Kanų kino festivalį.

 

1.

Priešais pagrindinius rūmus – Palais des Festivals – nugriovė dalį pastato. Pernai jis dar stovėjo, o šiemet kūpso plytų, cemento ir dulkių krūva. Čia iškils prekybos vieta, tačiau kol kas žvilgsniui atsiveria gražus vaizdas – bažnyčia.

 

2.

Bažnyčioje prasideda atidarymo filmas – Asgharo Farhadi „Visi žino“ („Todos los saben“). Rodomas varpinės laikrodis ir krumpliaračiai. Skraido žvirbliai ir blaškosi baltas (simbolinis) balandis. Kamera įsižiūri į inicialus ant sienos. Tarp dantų sugirkši „Da Vinčio kodo“ nuotaika. Taip iraniečių režisierius užduoda toną – filmas bus apie praeitį, kažkokias mįsles. Šios, tiesa, nesudėtingos, atrakini dar neįpusėjus filmui. Kai iki jų prisikasė ir pats Farhadi, šalia manęs sėdintis vyras prunkštelėjo.

 

3.

„Visi žino“ – filmas apie tai, jog nėra šeimos be paslapčių ir tereikia tinkamos progos, kad jos iškiltų į dienos šviesą. Pavyzdžiui, pagrindinės herojės dukters pagrobimo. Šis įvykis šeimos narių santykiuose išklibina seniai slypėjusias, bet neišsakytas nuoskaudas, abejones ir kartėlį. Šį kartą Farhadi labai melodramatiškas ir desperatiškas, o jam padeda nuolat verkianti Penélope Cruz ir paniuręs Javieras Bardemas. Siužetas nuspėjamas. Prisiminus „Išsiskyrimo“, „Praeities“ ir „Komivojažieriaus“ gylį, darosi tik apmaudu.

 

4.

Egiptiečių režisieriaus A.B. Shawky „Atpildo diena“ („Yomeddine“) iš konkursinės programos yra vienas tų filmų, ant kurių sunku pykti. Nuoširdus, lakoniškas, humaniškas debiutas. Tai kelio filmas. Raupsuotųjų kolonijoje gyvenantis Bešai iškeliauja su asilėliu ieškoti savo tėvų. Prie jo prisideda našlaitis Obama. Kelyje jie, kaip ir priklauso žanrui, sutiks įvairių žmonių, dažniausiai tokių pačių atstumtųjų. Vieni bus geri – padės, kiti bus blogi – pasinaudos. Tačiau kelio pabaigoje draugai supras, koks iš tikrųjų yra gyvenimas, susitaikys su likimu, atleis, nes, kaip sako herojus, atpildo dieną visi taps lygūs – turtuoliai ir vargšai, sveiki ir raupsuotieji.

 

5.

Kai žuvo Viktoras Cojus, man buvo ketveri. Apie jį sužinojau tik paauglystėje. Pas pusbrolį išgirdau skambant „Legendą“, kuri iki šiol man yra liūdniausia daina pasaulyje. Vėliau tapau grupės „Kino“ gerbėju. Jaučiau net sunkiai apibūdinamą nostalgiją tiems laikams. Iš kur ji?

 

6.

Kurdamas „Vasarą“ („Leto“), Kirilas Serebrennikovas, matyt, neuždavė sau klausimo apie nostalgiją. Devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžia yra jo jaunystės laikai. Jis juos, priešingai nei aš, išgyveno. Iš pradžių konkursinėje programoje rodomame filme erzino muzikiniai à la miuziklo numeriai, po kurių vienas iš personažų pažiūrėdavo tiesiai į kamerą ir pasakydavo, kad to, ką dabar matėme, iš tikrųjų nebuvo. Nei pankiškos scenos traukinyje, nei dainos troleibuse, nei siautulingo koncerto. Iki šiol svarstau, kam reikėjo veiksmą komentuojančio valiūkiško veikėjo. Distancijai pabrėžti? Dar labiau laikotarpio stinguliui paryškinti? Konstrastui sukurti? Bet kokiu atveju filmas žavi savo tėkme, lengvumu, vizualiais sprendimais (atsirandančios spalvos, dainų tekstai ekrane, kino juostos imitacija).

 

7.

Eilėje į pagrindinius rūmus priešais mane stovi vaikinas baltais futbolininko marškinėliais. Ant jų mėlynai užrašytas žaidėjo numeris – 50. Ir pavardė – Jim Jarmusch.

 

8.

Žakas, kurį vaidina Pierre’as Deladonchamps’as („Nepažįstamasis prie ežero“), yra rašytojas, jam greitai keturiasdešimt, gyvena Paryžiuje. Arturas (Vincent Lacoste) – studentas, jam dvidešimt, gyvena Bretanėje. Konkurse rodomo prancūzo Christophe’o Honoré „Atleisk, angele“ („Sorry Angel“) – šių vyrų pažinties, kuri prasidėjo kino teatre, žiūrint Jane Campion „Fortepijoną“, istorija. Kaip ir Serebrennikovas, prancūzas rodo savo jaunystės metus – praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį. Jo atmosferą kuria to laikotarpio dainos, filmų plakatai, mados. Yra scena, kurioje vienas personažas mini aktyvistų grupę „ACT-UP“, todėl filmas man prasmingai susirimuoja su pernai konkurse rodytu Robino Campillo „120 dūžių per minutę“. Honoré filmą žiūrėjau kaip savotišką šio filmo paralelę. Tiesa, „Atleisk, angele“ – kur kas šviesesnis, nors ir persmelktas liūdesio. Arturas dar tik pradeda gyvenimą, yra pilnas energijos ir idealų, o Žakas, priešingai, pavargęs, nusivylęs, sergantis. Režisierius tiksliai užčiuopia šį dviejų žmonių ryšio neįmanomumą.

 

9.

Naujas Jeano-Luco Godard’o filmas „Vaizdų knyga“ („Le livre d’image“) pilnas filosofinių įžvalgų ir pastabų. Savo forma jis panašiausias į režisieraus opusą „Kino istorija(os)“ („Histoire(s) du cinéma“): ištraukos iš svetimų filmų, archyviniai kadrai, vaizdai iš TV reportažų, tapybos darbų citatos, tekstai ant ekrano, autoriaus komentarai. Filmą sudaro penkios dalys, kaip penki rankos pirštai. Apie traukinius (Holokausto tema), apie Vidurinius Rytus ir arabų pasaulį (Kitas, orientalizmas), apie įstatymą, apie ranką. Godard’as čia – pavargęs filosofas, revoliucingas politikierius, geraširdis humanistas ir įžvalgus stebėtojas. Bet labiausiai –legenda, kurios balsas Kanams tebėra labai svarbus. Toks svarbus, kad eksperimentinė „Vaizdų knyga“ atsidūrė konkurse, nors, mano manymu, labiau būtų tikusi nekonkursinei programai ar specialiesiems seansams.

 

10.

Kanams – 71-i. Godard’ui – 88-eri. Režisieriaus filmui „Pamišėlis Pjero“, kurio kadras papuošė šių metų festivalio plakatą, jau 53-eji. „Vaizdų knyga“ – devintas režisieriaus filmas Kanuose.

 

11.

Žiūrėdamas Paweło Pawlikowskio „Šaltąjį karą“ („Zimna wojna“) prisiminiau kitus filmus – Ingmaro Bergmano juostas, Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės“. Ne dėl turinio, o dėl formos. Apgalvotų kadro kompozicijų, nespalvoto vaizdo, kurį, jeigu paliestum, rodos, galėtum nubraukti suodžių sluoksnį tokia intensyvi juoda spalva. Filmas labai gražus, vietomis, kaip ir „Ida“, man atrodė netgi per daug tobulas, todėl kėlė abejonę, ar ne per daug režisierius estetizuoja. Apie ką filmas? Kaip sakoma aprašyme, „apie neįmanomą meilę neįmanomais laikais“.

 

12.

Gatvėje – triukšminga procesija. Kabrioletu važiuoja jaunikis su nuotaika. Praeiviai fotografuoja, švilpia ir ploja. Kai viskas nurimsta, kitoje gatvėje pasirodo persirengėliai. Vienu kabrioletu važiuoja vienuolės ir Charles’is de Gaulle’is. Paskui juos – žandarai ir Michaelas Jacksonas. Trumpam sutrinku. Nebežinau, ar tai viena, ar dvi skirtingos procesijos. Kanuose sugyvena kontrastai ir paradoksai.

 

13.

Kinų režisieriaus Jia Zhang-ke filmo „Pelenai yra balčiausi“ („Ash Is Purest White“) pagrindinė herojė – gangsterio mergina Ksiao – sako, kad viskas, kas išdega aukštoje temperatūroje, tampa gryna. Pavyzdžiui, vulkano pelenai. Sunku iškart pasakyti, ką šie žodžiai reiškia visame filmo audinyje, tačiau jie verčia sugrįžti ir pabandyti suprasti, apie ką šis epiškas dviejų su puse valandos kūrinys. Lengviausia būtų pasakyti, kad apie dviejų žmonių ryšį, bet yra daugiau. Man rodos, kad šis daugiau gimsta tada, kai režisierius rodo peizažą – gamyklas, tiltus, dangoraižius, bėgius, stadionus. Peizažai kalba ir kažką sako apie laiką, permainas, Vakarų kultūros įtaką. Apie jausmų cementą ir sąmonės betoną.  

 

14.

Godard’o filmo spaudos konferencija. Žurnalistai su režisieriumi bendrauja per išmaniojo telefono FaceTime funkciją. Išsirikiuoja į eilę, tada po vieną prieina prie spaudos konferencijos vedėjo laikomo telefono su Godard’u kitoje ekrano pusėje ir užduoda klausimą. Akis į akį su gyva kino legenda. Jaudina.

 

15.

Prancūzų aktorės Evos Husson „Saulės merginos“ („Les Filles du soleil“) – kol kas labiausiai nuvylęs konkurso filmas, nors jau pamatęs pirmuosius kadrus internete ir perskaitęs aprašymą nebuvau suintriguotas. Tai netvirtai surežisuota ir plokščiu feminizmu paskaninta istorija apie kurdžių batalioną, kuris kovoja su ekstremistais, o per pertraukėles dainuoja apie Moteris, Gyvenimą ir Laisvę. Žurnalo „Screen“ kritikai negailestingi – viena žvaigždutė. Prasčiausiai įvertintas konkurso filmas.

 

16.

Man rodos, norint suprasti Alice Rohrwacher „Laimingą kaip Lazaras“ („Lazzaro Felice“), reikia gimti, augti ir bręsti italų kultūroje. Būti jos suformuotam. Ne, nesakau, kad istorija apie geraširdžio samdinio Lazaro ir ponaičio Tankredžio draugystę nepasiduoda užsieniečio žvilgsniui ir interpretacijai, bet joje glūdi kažkas fundamentaliai itališka, ir aš kol kas nežinau, ar esu pajėgus tai žodžiais apibūdinti. Tik galiu pasakyti, kad 16 mm juosta nufilmuotas kūrinys persmelktas mitų, pasakų, tapybos ir italų kino klasikos (nuo neorealizmo iki Olmi, brolių Taviani, Pasolini kūrybos), o Lazarą vaidinančio Adriano Tardiolo veidas ilgam įsirėžia į atmintį.

 

17.

Lauko terasa. Žurnalistai kalbina filmo „Pelenai yra balčiausi“ kūrybinę grupę. Stebiu juos iš balkono netoliese ir bandau nufotografuoti taip, kad matytųsi kuo mažiau jūros ir kuo daugiau pastato konstrukcijų. Taip, kaip Zhang-ke filme. Kelioms minutėms tampu režisieriumi. Kopijuotoju.

 

 

Kadras iš filmo „Atleisk, angele“
Kadras iš filmo „Atleisk, angele“
Kadras iš filmo „Laimingas kaip Lazaras“
Kadras iš filmo „Laimingas kaip Lazaras“
Kadras iš filmo „Pelenai yra balčiausi“
Kadras iš filmo „Pelenai yra balčiausi“