Kinas

Ivanas I. Tverdovskis apie „Šoklį“

Režisierius Ivanas I. Tverdovskis – vienas ryškiausių jaunojo rusų kino vardų. Kine debiutavo trumpametražiais dokumentiniais ir vaidybiniais filmais: „Atrodo, laukiu autobuso“ (2009), „Sniegas“ (2011), „Šuniškas kaifas“ (2013), kurie sulaukė daugelio festivalių dėmesio ir pelnė prizus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai taip karšta, galima prisiminti žiemą. Tegu ir Amerikoje, kur ką tik pasibaigė Pilietinis karas. Per begalinius Laukinių Vakarų sniegynus galvų medžiotojas Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), diližanu veža nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh) į miestelį, kur vyks teismas ir moteris bus pakarta.

Ilona Vitkauskaitė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

Jonas Ūbis

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

 

Kino teatrai jau dvelkia vasara – nei festivalių, nei lietuviškų premjerų artimiausiu metu nematyti, teks laukti rudens. Laukiant galima skaityti naują „Kiną“ ir patiems sudarinėti filmų peržiūrų programas, juolab kad dalį jų jau galima pasižiūrėti legaliai ne tik kino teatre. Tik šiemet „Auksine palmės šakele“ apdovanotų Hirokazu Kore-edos „Vagišių“ teks laukti beveik metus, kol ateis „Kino pavasaris“. Bet žurnale galima perskaityti šio festivalio programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės įspūdžius apie Kanų konkursą. Ji pasigedo didesnės drąsos ir alternatyvaus kino. Valiūnaitei Kanai – pernelyg konservatyvūs. „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“ aptariančiam Gediminui Kuktai joje taip pat pritrūko ir drąsos, ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos. Akivaizdu, kad tai tampa viso šiuolaikinio kino problema, todėl nuo jos negali pabėgti daugumos šio „Kino“ tekstų autoriai. 

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Birželio 6 d. Odesoje (Ukraina) mirė Kira Muratova – viena originaliausių ir nepriklausomiausių autorinio kino kūrėjų. Ji gimė 1934 m. Sorokoje (dabartinė Moldavija), inžinieriaus ir gydytojos – Rumunijos komunistų partijos pogrindžio veikėjų – šeimoje. Muratova studijavo filologiją Maskvos universtitete, 1959 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, 1961 m. pradėjo dirbti Odesos kino studijoje. Pirmuosius filmus ji kūrė kartu su Aleksandru Muratovu. Savarankiškas debiutas – filmas „Trumpi susitikimai“ – pasirodė 1967 metais. Muratova sukūrė dvidešimt filmų. Sovietmečiu jie buvo draudžiami – dedami „ant lentynos“, permontuojami be režisierės žinios, tada ji išimdavo iš titrų savo pavardę ir pasirašydavo Ivanu Sidorovu. Jai buvo draudžiama dirbti kine, bet Muratova visada liko ištikima sau, svarbiausias jos gyvenimo principas buvo kūrybos laisvė. Gal todėl ji iki šiol deramai neįvertinta – Muratovos filmai buvo pernelyg originalūs ir sudėtingi ne vienam garsiam kino festivaliui. Savitas režisierės filmų „Ilgos palydos“, „Lemties permaina“, „Asteninis sindromas“, „Jausmingas milicininkas“, „Trys istorijos“ ir kitų stilius atpažįstamas iškart: jo pagrindas – visiška laisvė ir jokių kompromisų. Muratovos filmuose vaidino profesionalūs aktoriai ir mėgėjai, jų istorijos – paprastos, kartais sentimentalios, kartais groteskiškos, o kartais ir tragiškos, jie ironiški ir intertekstualūs, bet juose visada slypi filosofinis režisierės požiūris į žmogų ir pasaulį. Paklausta apie šio stiliaus pagrindą Muratova atsakė vienu žodžiu: „Eklektika.“ Pirmieji jos filmai buvo novatoriški, o kurti po SSRS žlugimo – tiesiog avangardiniai: Muratova nuolat eksperimentavo su kino kalba ir jos galimybėmis, atsisakydavo bet kokių kompromisų su žiūrovais. Paskutinis Muratovos filmas „Amžinas sugrįžimas“ pasirodė 2012 m., tada režisierė pareiškė pasitraukianti iš kino.

Viename interviu 2016 m. Muratova sakė: „Aš gyva, aš visiškai gyva, manyje mažai mirties. Gyvenime esu labiau oportunistė... Nekenčiu viso savo gyvenimo. Kaip manote, ko aš nekenčiu? Žemės traukos. Materialumas, žemės trauka – tai mano siaubingi, niekingi vidiniai ir išoriniai priešai. Bet kiną aš visada vadinau laisvės karalija. Taip jį ir jaučiu. Tai laisvė kvėpuoti, daryti viską, ką noriu, kas šaus į galvą, nesusimąstant, negalvojant apie jokius „atsiprašau“, „prašau pasislinkti“, „nenorėjau to pasakyti“, „turėjau omenyje visai ką kita“. Žinoma, yra tai, ką aš moku, tai, kas man pavyksta. Jei matau, kad kažko norėjau, bet nepavyko, tiesiog iškart metu. Vadinasi, nemoku to padaryti, man tai neduota, matyt, tai moka kažkas kitas. Ieškosiu kitų formų ir apskritai pakeisiu savo susidomėjimo kryptį.“

Živilė Pipinytė

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nors amerikiečių režisierius Paulas Thomas Andersonas visada minimas tarp talentingiausių šių dienų kino kūrėjų, lietuvių platintojai jo filmų vengia ir kino teatruose nerodo. Ne išimtis ir 2014 m. Andersono „Žmogiškoji silpnybė“ (TV1, šįvakar, 8 d. 22.55), sukurta pagal postmodernistinį Thomaso Pynchono romaną (beje, tai pirmoji Pinchono ekranizacija). Gaila, nes šį vieną neįtikimiausių režiseriaus kūrinių reikia žiūrėti dideliame ekrane, juolab kad jis ir filmuotas 35 mm juostoje. Filmas užbaigia neformalią Andersono trilogiją apie Amerikos beprotybę ir paranoją, ją sudaro „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“.

Parengė Kora Ročkienė

Kantemiras Balagovas apie „Ankštumą“

 

Pernykščių Kanų atradimą – debiutinį Kantemiro Balagovo filmą „Ankštumas“ („Tesnota“, Rusija, 2017) šiemet parodė „Kino pavasaris“, pagrindinį vaidmenį sukūrusi Darja Žovner buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį. Nuo penktadienio filmas bus rodomas „Skalvijoje“, bet seansų nedaug, tad siūlome nepražiopsoti. „Ankštumas“ nukelia į 1998-uosius, Šiaurės Kaukazą, Kabardos-Balkarijos sostinę Nalčiką. Filmo veikėjai – dvi žydų šeimos, kurių ką tik susižadėjusių vaikų pagrobėjai reikalauja didžiulės išpirkos. Vaikino sesuo Ilana bando padėti, bet ji pati turi rūpesčių, o kaimyninėje Čečėnijoje vyksta karas.

Balagovas – garsaus rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo mokinys. Kabardos-Balkarijos universitete 2011-ųjų rudenį Sokurovas surinko kino režisūros kursą. 2015 m. studentai pradėjo kurti diplominius filmus, kuriuos finansuoja Sokurovo fondas „Primer intonacii“. Vienas jų – „Ankštumas“. Pateikiame režisieriaus interviu rusų žurnalui „Esquire“ bei „Amerikos radijui“ fragmentus. Su Balagovu kalbėjosi Jegoras Moskvitinas, Nina Romodanovskaja ir Olegas Sulkinas.

Gediminas Kukta

Trumpos kino recenzijos

Tokių filmų kaip šis siužetai panašūs. Išplaukė, pakliuvo į audrą, sugedo laivas, pametė koordinates, suvalgė maistą, bandė žvejoti – nepagavo, paskui jau pagavo, bet baigėsi vanduo, kepino saulė, išseko organizmas, praėjo daug laiko, tolumoje pasirodė laivas, išgelbėjo – valio!

Pagal užsienio žiniasklaidą

Benedictas Cumberbatchas vaidins politiniame trileryje „Brexit“. Jo personažas –  realus žmogus: tai britus įtikinėjančios išeiti iš ES kampanijos galva ir strategas Dominicas Cummingsas. Filmas turi atsakyti į klausimą, kaip Cummingsui pavyko įgyvendinti kampaniją „Leave“. Dabar Cummingso sąsajas su politikais tiria valdžia, o rinkimų komisija tikrina, ar euroskeptikai nepažeidė rinkimų kampanijos finansavimo įstatymų. Beje, pernai Cummingsas pakeitė nuomonę ir pareiškė, kad Didžiosios Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali būti klaida. Įdomu, kad Cumberbatchas asmeniškai įkalbinėjo britus likti. Aktorius kartu su kitais 250 garsenybių (tarp jų ir Keira Knightley, Jude’as Law, Kristin Scott Thomas, Vivienne Westwood ir Johnas le Carré) pasirašė atvirą laišką, kuriame perspėjama, kad išėjimas iš ES pavers Didžiąją Britaniją autsaidere ir sunaikins britų kūrybos pramonę. „Brexit“ – televizijos filmas, jis kuriamas „Channel 4“, režisierius Toby Haynesas, su kuriuo Cumberbatchas susitiko filmuojant vieną iš „Šerloko“ serijų.