7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Penki savaitės tekstai

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 21 (1258), 2018-05-25
Kinas
Kadras iš filmo „Vienas plius vienas“
Kadras iš filmo „Vienas plius vienas“

1. Šiais metais Kanų festivalio konkursinėje programoje puikuojasi ir kino maištininko Jeano- Luco Godard’o filmas „Vaizdų knyga“ („Le Livre d’image“). Kai visi Kanuose dar pakavo prabangius apdarus naujausios Godard’o provokacijos premjerai, Bilge Ebiri straipsnyje „Diena, kai jie atšaukė Kanus“, publikuojamame „The Village Voice“, prisiminė 1968-uosius. Tais metais Kanai prasidėjo išskirtinių politinių neramumų įkarštyje. Festivalio atidarymo diena buvo gegužės 10-oji, o liūdnai pagarsėjusi „Barikadų naktis“, kai policija prasiveržė pro studentų barikadas Paryžiaus Lotynų kvartale, įvyko ankstyvą gegužės 11-osios rytą. Sorbonos universitetas tada buvo užimtas studentų, prasidėjo visuotinis darbininkų streikas, paralyžiavęs šalį. Kaip rašo Ebiris, François Truffaut iš pat pradžių siūlė tuometiniam festivalio vadovui Robert’ui Favre’ui Le Bret iš solidarumo su studentais ir darbininkais festivalį nutraukti. Žinoma, taip neįvyko. Netrukus susitikimas, kurį surengė Truffaut ir Godard’as, virto politine demonstracija, reikalaujančia išankstinio festivalio uždarymo kaip solidarumo su studentais ženklo ir simbolinio išpuolio prieš visą Prancūzijos kino pramonę, kuri pirmenybę teikia komercijai. Buvo paskelbtas pasitraukiančių iš festivalio režisierių ir žiuri narių sąrašas. Susitikimas darėsi vis audringesnis, Godard’as ėmė užsipuldinėti žmones, kad šie nepakankamai revoliucingi. Susirinkusieji persikėlė į pagrindinę festivalio salę, reikalavo atšaukti seansus ir atsisakė palikti salę. Netrukus žiūrovai pradėjo rinktis į Carloso Sauros filmo „Atšaldytos mėtos“ („Peppermint Frappé“) peržiūrą, kurią atšaukė pats režisierius. Kažkam liepus pradėti seansą, Truffaut, Jeanas-Pierre’as Léaud ir dar trisdešimt žmonių puolė ant scenos laikyti uždangos. Filme vaidinusi Geraldina Chaplin ėmė rėkti, kad filmas rodomas nelegaliai, prasidėjo muštynės. Po tokios sumaišties direktorius neturėjo kitos išeities, kaip atšaukti festivalį tik jam įpusėjus. Kaip manote, kokiomis aplinkybėmis kažkas panašaus galėtų įvykti dabar?

 

https://www.villagevoice.com/2018/05/11/the-day-they-canceled-cannes

 

2. Thomas Rogersas „The New York Times“ straipsnyje „Nepanašus į sekso simbolį, pasiruošęs proveržiui“ rašo apie kylančią Vokietijos kino žvaigždę aktorių Franzą Rogowskį. Aktorius visų dėmesį atkreipė, kai šiemet du filmai (Christiano Petzoldo „Tranzitas“ ir Thomo Stubero „Koridoriai“), kuriuose jis sukūrė pagrindinius vaidmenis, pateko į Berlinalės konkursinę programą. Neseniai vykusiuose Vokietijos kino apdovanojimuose „Lola“ Rogowskis pelnė geriausio aktoriaus apdovanojimą už vaidmenį Stubero filme. Pasak Petzoldo, Rogowskis kaip tikras šokėjas geba balansuoti tarp liūdesio ir pasitikėjimo, šaltumo ir empatijos. Anja Dihrberg, aktorių atrankos vadovė, padėjusi atrinkti Rogowskį būsimai Terrence’o Malicko istorinei dramai „Radegund“ apie Antrąjį pasaulinį karą, teigia, kad jis išsiskiria iš Vokietijos aktorių savo fizine vaidyba. „Gali pasimesti Franzo veide ir akyse“, – sako Dihrberg.

 

Rogowskis užaugo universitetiniame Freiburgo mieste Vokietijos pietuose. Mokykloje patyrė patyčias dėl šveplavimo (aktorius gimė su vadinamąja kiškio lūpa, dėl vaikystėje atliktos operacijos turi kalbos defektą), joje jam sekėsi nekaip. Pasak paties Rogowskio, tai buvo nediagnozuoto dėmesio sutrikimo rezultatas. Jis taip pat nesutarė su motina, todėl būdamas šešiolikos metė mokyklą ir persikėlė gyventi su draugu. Pokalbis su socialiniu darbuotoju paskatino Rogowskį imtis aktorinio meistriškumo studijų. Jas pradėjo Štutgarto muzikos ir vaidybos akademijoje, šią iškeitė į klounų mokyklą Šveicarijoje, iš kurios po metų dėl netinkamo elgesio buvo pašalintas. Vėliau Rogowskis persikėlė į Berlyną, dirbo šokėju, gatvės muzikantu, pradėjo vaidinti studentų ir mažo biudžeto filmuose, taip pat suvaidino hitu tapusiame Sebastiano Schipperio filme „Viktorija“, Michaelio Haneke’s „Laimingoje pabaigoje“. Šiuo metu aktorius derina darbą kine ir teatre.

 

https://www.nytimes.com/2018/05/02/movies/franzrogowski.html?rref=collection%2Fsectioncollection%2Fmovies

 

3. „The Guardian“ straipsnyje „Laikas maištui: kaip 1968-ųjų menas užtiko pasaulį sumaištyje“ rašo apie ryškiausius su protestais Paryžiuje, Prahoje ir „Juodosiomis panteromis“ Amerikoje siejamus filmus, spektaklius, dainas ir kt. Pasak Peterio Bradshaw, jeigu egzistuoja filmas, prisotintas tikros politinės 1968-ųjų dvasios, tai turi būti Jeano-Luco Godard’o „Vienas plius vienas“, kuris vėliau britų prodiuserio Iaino Quarriero buvo šiek tiek pakeistas (ištęstas finalinis kadras, kol baigiasi visa „Rolling Stones“ daina) ir pavadintas „Sympathy for the Devil“. Godard’as tuo pasipiktino ir kai Londono kino festivalis bandė parodyti Quarriero versiją, Godard’as seanso metu ją pasmerkė ir sumušė prodiuserį.

 

Pasak Bradshaw, „Sympathy for the Devil“ – tai laiko kapsulė, kurią atvėrus pasklinda stiprus ir žalingas, viliojantis ir siutinantis 1968-ųjų radikalizmo dūmas. Filme matome ilgas, nemontuotas „Rolling Stones“ repeticijų scenas įrašų studijoje, jas keičia scenos su Anne Wiazemsky, kuri filme vaidina personifikuotą demokratiją, simbolinės inscenizacijos, politiniai monologai, „Juodųjų panterų“ revoliuciniai tekstai, skaitomi mašinų sąvartyne, ištraukos iš pornografinio romano.  Nors Bradshaw sako, kad filmas jam atrodo vienodai artimas konceptualiajam menui ir kinui, „Sympathy for the Devil“ taip pat atskleidžia to meto nuotaikas: svaiginantį sąmyšio jausmą, nervingumą, euforiją su lengvu cinizmu ir Miko Jaggerio – Liuciferio balsu.

 

https://www.theguardian.com/culture/2018/apr/30/time-for-a-riot-how-the-art-of-1968-caught-a-world-in-turmoil

 

4. Trys „The New Republic“ autoriai ir komiksų gerbėjai Jeetas Heeras, Alexas Shephardas ir Josephine Livingstone diskusijoje „Ar „Marvel“ žudo filmus?“ kalbasi apie naujausią studijos filmą „Keršytojai. Begalybės karas“, kuris viršijo kino teatrų bilietų pardavimo rekordus pirmąjį rodymo savaitgalį, surinkdamas 260 milijonų dolerių. Pirmiausia, kad ir kaip stebintų „Marvel“ filmų populiarumas, visi autoriai pripažįsta šios studijos sukurtų filmų nuovargį ir tai, kad „Keršytojai. Begalybės karas“ išsėmė franšizę. Pasak Livingstone, ji nežino, kur „Marvel“ gali eiti toliau. „Galiu įsivaizduoti įvairiausius prisikėlimus ir siužeto machinacijas, bet struktūriškai tai yra visiškai išsemtas filmas. Nuo pirmos iki paskutinės scenos „Keršytojai. Begalybės karas“ yra dviejų valandų ir keturiasdešimties minučių trukmės paskiros kulminacinės scenos. Nėra jokio atokvėpio. Maniau, kad per seansą užmigsiu, bet jaučiausi, lyg mano smegenys visą laiką būtų „užvestos“ iki aukščiausio budrumo“, – sako Livingstone.

 

Heeras teigia, kad tai lemia postnaratyvinė „Marvel“ visatos prigimtis, kai filmai primena muilo operas: personažai pasirodo, miršta ir prisikelia, viskas filmuose grindžiama tik pokyčio iliuzija. Tačiau „Keršytojuose“ tampa akivaizdus kino ir kompiuterinių žaidimų susiliejimas. O blogiausia, pasak Heero, kad tai ne šiaip kompiuteriniai žaidimai, – tai blogi žaidimai, perkrauti ir chaotiški. Shephardas mano, kad esmė čia – ne tik kompiuteriniai žaidimai, bet ir televizija, žaislai, teminiai parkai ir tiesiog reklama, kai ekrane rodomos prekės, neturinčios nieko bendra su pasakojama istorija, o tik su įmonės pelnu.

 

https://newrepublic.com/article/148198/marvel-killing-movies

 

5. Skaitant kino naujienas už akių užkliuvo pranešimas spaudai apie retrospektyvą Niujorke, skirtą Nolivudo filmams. Pirmą kartą susiduriantiems su šia sąvoka siūlau perskaityti Norimitsu Onishi (kuris ir yra termino „Nolivudas“ autorius) straipsnį „Klestinti Nigerijos kino pramonė iš naujo apibrėžia Afrikos gyvenimą“, pasirodžiusį „The New York Times“. Nigerijos kino pramonė Nolivudas per metus pagamina apie pustrečio tūkstančio filmų, todėl yra antra rinka pasaulyje po Bolivudo. Kino pramonėje dirba milijonas žmonių, metinis pelnas – maždaug milijardas dolerių. Pagaminti filmą Nigerijoje kainuoja vidutiniškai 25 tūkstančius dolerių, o gamyba trunka apie savaitę. Sukurti anglų kalba, dubliuoti prancūzų ar kitomis kalbomis, pasiekiami palydovinės ar kabelinės televizijos kanalais, internete ar platinami nelegaliai, turguose, filmai randa kelią į kiekvieną Afrikos kampelį. Nolivudo filmai patinka Afrikos gyventojams, nes pasakoja apie ikikolonijinę praeitį ir dabarties konfliktus, kylančius tarp tradicinių kaimiškų vertybių ir naujų miestietiškų. Taip pat dažnos vaikų ir tėvų santykių temos, krikščionybės ir tradicinių tikėjimų konfliktas. Todėl ne vienas, teisinantis Nolivudo produkciją, sako, kad šie filmai skirti ne europiečiams ar amerikiečiams, o būtent afrikiečiams, kurie gali juose matyti save ir savo istorijas. Straipsnio autorius taip pat rašo, kad lankydamasis Nigerijoje vis sulaukdavo siūlymų filmuotis, vienas paskutinių siūlytų vaidmenų – baltojo vyro, atvežančio į šalį vampyrą.

 

https://www.nytimes.com/2016/02/19/world/africa/with-a-boom-before-the-cameras-nigeria-redefines-african-life.html

Kadras iš filmo „Vienas plius vienas“
Kadras iš filmo „Vienas plius vienas“
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Franz Rogowski
Franz Rogowski
Franzas Rogowskis filme „Koridoriai“
Franzas Rogowskis filme „Koridoriai“
Kadras iš filmo „Keršytojai. Begalybės karas“
Kadras iš filmo „Keršytojai. Begalybės karas“
Nigerijos aktorė Regina Danielsen filme „Galinga nekaltoji“
Nigerijos aktorė Regina Danielsen filme „Galinga nekaltoji“