Štai ir sulaukiau, kai birželio 3-ioji tapo dar viena diena iš tų, kurioms LRT skiria iškilmingą koncertą. Ši tradicija siekia gilų sovietmetį, kai Spalio perversmo paminėjimui ar milicininkų, kareivių, naftininkų profesinei šventei Centrinė Maskvos televizija skirdavo koncertą, kuriame būdavo visko – balerinų, humoristų, folkloro atlikėjų, Ala Pugačiova ir net karinis orkestras. Galima paieškoti skirtumų tarp panašių koncertų ir to, kurį sekmadienį 21 val. rodys LRT: „Iškilmingas koncertas Sąjūdžio 30-mečiui. Dalyvauja Povilas Meškėla, Rosita Čivilytė, Česlovas Gabalis, Veronika Povilionienė, Eugenijus Chrebtovas, Vidas Bareikis, Bjelle, Ieva Zasimauskaitė ir kt. Groja orkestras „Vilniaus Sinfonietta“. Dir. Vytautas Lukočius“. Neatrodo, kad kam nors nacionalinėje televizijoje kiltų noras paklausti 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje buvusių žmonių, ar tada jie taip įsivaizdavo Lietuvą ir save po trisdešimties metų. Ar jie suvokia kad ir kolektyviškai brandintos „Idėjos Lietuvai“ farsą? Ar nevertėtų surengti intelektualų ir politikų diskusiją, apskritąjį stalą ar dar kažką, kas nebūtų tik formalus „paukščiukas“ televizijos programoje? Pasigendu ne tik menininkų indėlio, bet ir mokslininkų tyrinėjimų, aptariančių tuos trisdešimt metų vykstančią visuomenės transformaciją. Kitose panašią kaitą patiriančiose šalyse atsiranda net filmų. Pas mus tai niekam neįdomu ir to nereikia? Visi nori koncertų? Koncertų bus.
Kita vertus, puikiai suprantu ir tuos, kuriems didieji istorijos įvykiai yra tik jų asmeninių dramų fonas. Šiuo požiūriu visai pamokomas Ho Yim filmas „Moterų dalia“ (LRT Kultūra, birželio 6 d. 22 val.). Jis nukels į 1938-ųjų Kiniją, dar gal net nenujaučiančią, kad atsidūrė ties milžiniškų permainų slenksčiu. (Beje, kinų istorikai vis garsiau teigia, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo būtent tada, kai Japonija įsiveržė į Kiniją.) Pagrindinė filmo herojė – turtinga aristokratė, keturiasdešimtmetė ponia Vu (Yan Luo), kurios vyras rengiasi legaliai vesti antrą žmoną. Jaunutę kaimietę sugulovę Čiumin (Yi Ding) ponia Vu pati pastūmėjo į vyro glėbį, nors jos aplinka to negali suprasti. Tačiau ponia Vu tikisi vienatvėje patirti daug rafinuotesnių intelektinių džiaugsmų. Filmo herojė renkasi vakarietišką kultūrą, jos sūnus – taip pat. Todėl jis pradeda lankyti anglų kalbos pamokas pas kunigą misionierių ir eruditą Andrė (Willem Dafoe). Tačiau meilė ir istorija būna aklos – šįkart jų aukomis taps ponia Vu ir kunigas. „Moterų dalia“ – iš tų filmų, kurie vis dar bando įrodyti, kad melodrama gyva.
Sofios Coppolos filme „Marija Antuanetė“ (LRT, 3 d. 22.30) šukuosenos primena pyragaičius, o brangakmeniai mirga kaip šampano burbuliukai. Tačiau karalienė jaučiasi vieniša ir atskirta nuo bet kokio intymumo. Marijos Antuanetės ir būsimo Liudviko XVI vestuvės turėjo būti didžiausios XVIII amžiuje. Jam buvo beveik šešiolika, ji metais jaunesnė. Greit paaiškėjo, kad skiriasi jų interesai ir temperamentai. Šalia flegmatiško vyro Marija Antuanetė atrodė dar kaprizingesnė ir gyvybingesnė. Tačiau jie abu nebuvo pasirengę ne tik bendram gyvenimui, bet ir šalies valdymui. Abu menkai išsilavinę, mažai keliavę. Kilus revoliucijai juos giljotinavo.
Bet Coppolos filmas nėra nei kruopščiai atkurta karalienės biografija, nei pasakojimas apie politinį monarchijos žlugimą. Labiausiai nemėgstamą Prancūzijos karalienę suvaidinusi Kirsten Dunst sako, kad filmas yra „labiau jausmų, o ne faktų istorija“. Jautriai į šią heroję pasižiūrėjo ir režisierė. Jos rodoma Marija Antuanetė primena sutrikusią paauglę, kuri priversta pasiduoti aplinkos spaudimui. Karalienės gyvenimą sugalvojo kiti, jie tą gyvenimą ir vertina – nuolat primena, kad ji peržengia etiketo ribas. Marija Antuanetė negali likti viena net gimdydama – ją stebinti dvaro minia atrodo kraupiai. Karalienės elgesys nuolat komentuojamas taip, kaip FB ar televizijos šou dalyviai dabar galanda dantis į vienas kitą ir į tuos, apie kuriuos kalbama daugiausiai, nors kalbėti lyg ir nėra apie ką.
Kažkur skaičiau, esą „Marija Antuanetė“ yra labiausiai nesuprastas konkursinis Kanų filmas. Manau, kad jo sumanymas gana paprastas: negalėdama būti savimi ir suaugti, Marija Antuanetė tampa prisiekusia vartotoja. Jai rūpi rafinuotas maistas, puotos, šukuosenos, suknelės. Jos pasaulis – tai pirkimas ir pasirodymas kitiems. Net atrodo, kad kuriame nors filmo kadre netrukus pasirodys lietuvių pastaraisiais metais taip pamėgtos fotografavimosi „sienelės“. Gal todėl režisierei toks svarbus materialusis jos filmo pasaulis.
Į šio pasaulio spąstus patenka ir kito filmo – Stepheno S. Campanelli „Pagreičio“ (LNK, šįvakar, birželio 1 d. 21 val.) veikėja Aleks (Olga Kurylenko) iš Pietų Afrikos. Ji patyrusi vagilė, tik tą paskutinį kartą viskas vyks ne pagal planą. Bet nepavykęs apiplėšimas – ne vienintelė problema, mat mergina peržengė kelią tarptautiniam sindikatui, ieškančiam kažko vertingesnio už briliantus. Filmas neapsieis ir be niekšų politikų, ir be gaudynių, ir be slaptų dokumentų (norėjau parašyti „be saugumo pažymų“, bet laiku sustojau). Svabiausia, kad mergina bėga nuo blogų vaikinų, nors vis dėlto sugeba juos žudyti. Kai scenarijus blogas, o režisierius nerodo jokių pastangų, aktorei (beje, vaidinusiai ir Bondo draugę) tenka vienai dorotis su visomis blogybėmis. Visai kaip Bondui.
Jį šį penktadienį (LRT, 1 d. 23 val.) Guy Hamiltono filme „Gyvenk ir leisk numirti“ (1973) pirmąkart vaidins Rogeris Moore’as. Šįkart Bondas kovos su narkotikais ir į JAV jų milžiniškus kiekius pristatančiu narkobaronu Kananga. Filme bus daug egzotiškos gamtos, specialiųjų efektų ir dantingų krokodilų.
Tiems, kuriems viršininkai atrodo baisesni už krokodilus, skirtas Setho Gordono filmas „Kaip atsikratyti boso?“ (LNK, 3 d. 22 val.). Tačiau jis paneigia gana paplitusią nuomonę, esą viršininkais tampa nelabai talentingi ir ne itin protingi žmonės. Atvirkščiai, trys pagrindiniai filmo veikėjai – darbovietės „planktono“ atstovai – atrodo didesnės menkystos už gyvenimą jiems nuodijančius bosus. Kevino Spacey suvaidintas viršininkas net turi humoro jausmą, o Jennifer Aniston dantistė, nors ir yra nimfomanė, gerbia šeimos instituciją. Gal tai ir buvo šios komedijos kūrėjų tikslas: parodyti, kad kiekvienas viršininkas bjaurus savaip, bet jo pavaldiniai nelaimingi vienodai.
Jūsų – Jonas Ūbis
