Kad televizijos rengiasi vasaros sezonui, geriausiai matyti iš filmų. Šią savaitę pastebėjau tik porą filmų, kurių anksčiau nebūčiau anonsavęs bent kelis kartus. Vienas jų – 2016 m. sukurta Benedicto Andrewso „Una“ (TV1, šįvakar, 25 d. 23.10). Filmo heroję Uną (Rooney Mara) pamatome, kai ji klube abejingai mylisi su atsitiktiniu vyriškiu. Grįžusi paryčiais namo ji atrodo tokia pat abejinga. Unos jausmus gali sužadinti tik vienas žmogus. Tai buvęs kaimynas ir geras tėvo draugas Rėjus, kuris atėmė Unai nekaltybę, kai jai buvo trylika. Atlikęs bausmę kalėjime jis dingo, pasikeitė vardą, vedė. Tačiau Una jį vis dar prisimena. Ji įsitikinusi, kad su Rėjumi ją sieja ypatingas ryšys. Kai Una netikėtai pasirodo Rėjaus darbovietėje, gali atsitikti bet kas.
Australijoje gimęs ir kontroversiškais teatro, operos klasikos bei šiuolaikinės dramaturgijos pastatymais išgarsėjęs Benedictas Andrewsas dabar gyvena Reikjavike. „Una“ – jo debiutinis vaidybinis filmas. Tai žinomos Davido Harrowerio pjesės „Juodvarnis“ (Lietuvoje ją statė Jonas Vaitkus) ekranizacija. „Una“ – niūrus ir savaip stilingas filmas. Vieni kritikuoja jį už teatrališkumą, kiti vertina tai, kad režisierius nesistengia duoti vienprasmiškų atsakymų.
Kevinas Macdonaldas („Paskutinis Škotijos karalius“), regis, visada kuria tik niūrius filmus. Šiąnakt (25 d. 1 val.) TV3 rodo jo filmą „Juodoji jūra“ (2014). Siužetas primena nuotykių filmą. Atleistas laivo kapitonas (Jude Law) iš paslaptingos korporacijos gauna pasiūlymą vadovauti ekspedicijai, kuri ieškos Juodojoje jūroje Antrojo pasaulinio karo metais nuskendusio vokiečių povandeninio laivo, prikrauto aukso. Kapitonas trokšta atkeršyti buvusiam darbdaviui ir užsidirbti, nes jam pažadėta, kad dalis aukso atiteks komandai, todėl pasamdo anglų ir rusų (juos vaidina Konstantinas Chabenskis, Sergejus Puskepalis, Grigorijus Dobryginas) jūreivius. Netrukus jis supras, koks tai rizikingas uždavinys. „Juodoji jūra“ – tvirtai sukaltas, profesionalus ir kartais visai nestandartinis filmas.
Kai LRT „Panorama“ beveik kasdien rodo kelis reportažus apie šlovingą Lietuvos kariuomenę ir jos sąjungininkus, o Seimas nori grįžti prie sovietinius laikus primenančios karinės prievolės, neprošal bus pasižiūrėti Talyos Lavie komediją „Nulis motyvacijos“ (LRT, 27 d. 23.35) apie dvi geriausias drauges Zoar ir Dafę, kurios tarnauja artilerijos bazės administracijoje Izraelio pietuose. Merginos nerizikuoja gyvybe, svarbiausia jų prievolė – ruošti kavą štabo susitikimams. Tačiau Dafė nekenčia dykumos ir svajoja būti perkelta į Tel Avivą, o Zoar bijo likti be draugės ir yra pasirengusi viskam, kad ją sustabdytų. Be to, Zoar svajoja prarasti nekaltybę, tik kad ji atrodo pernelyg protinga, o dar yra be galo piktdžiugiška ir neturi jokios motyvacijos. Alfa patinams tokios nepatinka. „Nulis motyvacijos“ susideda iš trijų novelių, kurių kiekviena savaip bando papasakoti apie moterų tarnybos Izraelio armijoje ypatybes, bet kartu ir pasvarstyti apie moterišką draugystę.
Įdomu, kaip jaustųsi Džeimsas Bondas, atsidūręs tokioje bazėje, ir ko jam labiausiai stigtų. Tačiau šįvakar (LRT, 25 d.23 val.) filme „Deimantai amžiams“ (1971) jis tirs didžiulės deimantų partijos iš Pietų Afrikos Respublikos pagrobimą. Pasirodo, deimantus vagia tas pats didysis Bondo priešas Blufildas, tik apsimetęs amerikiečiu verslininku. Jis nori sukurti tokį lazerį, kuris skraidytų Žemės orbitoje ir padėtų pavergti visą pasaulį. „Deimantuose amžiams“ Bondą šeštą kartą vaidina Seanas Connery. Gal man taip tik pasirodė, bet, regis, vaidinti šiame filme jam jau nuobodu.
Gal kada nors lietuviai sukurs komediją apie tai, kas yra tas Bondas, kuris vis nutekina slaptas saugumiečių pažymas. Skaitydamas pažymų ištraukas ir, švelniai tariant, nelabai intelektu spindinčias išvadas, vis pagalvoju, kad tiems vyrams ir moterims, kurie užrašinėja slaptus pokalbius, turi būti labai nuobodu. Kad gali būti kitaip, rodo Michaelo Ritchie 1994 m. komedija „Policininkai ir Robersonai“ (TV1, 28 d. 21 val.). Siužetas paprastas: superpolicininkas Džekas Stounas (Jack Palance) gauna užduotį sugauti pavojingą nusikaltėlį. Todėl jis turi įrengti sekimo aparatūrą kaimynų name. Čia gyvena iš pirmo žvilgsnio tipiška amerikiečių Robersonų šeima. Iš kur Džekas galėjo žinoti, kad Normanas Robersonas (Chevy Chase) visą gyvenimą svajojo tapti policininku ir dalyvauti tikrame tyrime? Jis taip nori padėti policininkams, kad netrukus taps didžiausia slaptos operacijos kliūtimi.
Juokai juokais, bet groteskiška kasdienybė ne visada atrodo linksmai. Pavargusiems nuo absurdo, kurį kasdien perša žiniasklaida ir politikai bei prezidentūra, siūlau prisiminti Andrejaus Tarkovskio „Nostalgiją“ (LRT Kultūra, 26 d. 21.20). Filmo premjera įvyko Kanuose 1983-iaisiais. „Nostalgija“ sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, bet režisieriaus tėvynėje buvo parodyta tik po jo mirties. Tai buvo pirmasis Tarkovskio filmas, kurtas emigracijoje. Interviu Gideonui Bachmanui Tarkovskis taip aiškino filmo sumanymą: „Italijoje buvau kelis kartus ir maždaug 1980-aisiais sumaniau sukurti filmą kartu su savo geru draugu italu rašytoju, poetu ir scenaristu Tonino Guerra. Filme norėjau panaudoti savo kelionių po Italiją įspūdžius. Pagrindinis „Nostalgijos“ herojus Gorčiakovas (Olegas Jankovskis) – rusų inteligentas, kuris atvyksta į komandiruotę Italijoje. Filmo pavadinimas reiškia ilgesį to, kas taip toli nuo mūsų, ilgesį tų pasaulių, kurių negalima suvienyti, bet taip pat tai ir gimtųjų namų, mūsų dvasinės tėvonijos ilgesys. Filmo veiksmo eigą keitėme kelis kartus ir rašant scenarijų, ir filmuojant. Norėjau juo pasakyti, kad neįmanoma gyventi pasidalijusiame pasaulyje. Filmas – savotiška diskusija apie nostalgijos „prigimtį“, kuri yra daug didesnė nei tiesiog ilgesys. Rusas gali sunkiai išsiskirti su savo naujais draugais ir pažįstamais, bet jo Italijos ilgesys – tik viena iš sudedamųjų dalių to jausmo, kuris vadinamas nostalgija.“
Jūsų – Jonas Ūbis
