Pirmyn į praeitį?

Vis laukiu, kada pasibaigs tautos euforijos ir raudų laikotarpis, susijęs su „Eurovizija“. Jis ištinka mūsų žiniasklaidą kiekvieną gegužę, bet šiemet katastrofiškai išsipūtė. Regis, ir atsukęs vonios čiaupą išgirsiu padejavimus apie nuskriaustą merginą iš Kauno. Lietuviškų „Eurovizijos“ batalijų nesekiau, tad Ievą Zasimauskaitę pirmą kartą išgirdau per transliaciją iš Lisabonos. Jos daina ir rožinė suknelė sukėlė daug prisiminimų apie 9-ojo dešimtmečio rusų „popsą“, kai išpopuliarėjo vaikiškų balsų bei infantiliškų intonacijų dainininkės. Tokias sentimentalias dainas ypač mėgo treninguoti vaikinai. Kai kurie iš jų vėliau tapo oligarchais. Paradoksas, bet lietuvaitės daina sužadino prisiminimus apie politinės ir socialinės transformacijos pradžią, kai patriarchališka kaunietiška pasaulėjauta dar nieko nestebino (bent jau šiose geografinėse platumose). Kita vertus, patriarchališkumo apraiškų pas mus ir dabar nors karučiais vežk, tai įrodo ir lietuvių „žvaigždžių“ reakcija į dainą – konkurso nugalėtoją ir jos atlikėją, „pagardinta“ pačiu primityviausiu antisemitizmu. Bet „Eurovizijos“ temą vis dėlto turėtų išstumti kita – karališkųjų vestuvių, kurias keturias valandas tiesiogiai transliuos LRT (19 d. 12 val.), o LNK pradės rodyti net anksčiau – 10.45. Bus gražu.

Nemirtingas Ostapo Benderio šūkis „Padarykite mums gražiai!“ girdėti ir Bazo Luhrmanno filme „Didysis Getsbis“ (LNK, 19 d. 16 val.). Liežuvis nesiverčia šio reginio vadinti Francio Scotto Fitzgeraldo romano ekranizacija. Pamenu, pasižiūrėjęs filmą prisiminiau Viktoro Šklovskio reakciją į pirmą spalvotą rusų kino juostą. „Pasiutęs čiulpinukas“ („Vzbesivšijsia landrin“) tinka ir „Didžiajam Getsbiui“. Pasirinkęs ekranizuoti vieną svarbiausių amerikiečių XX a. romanų, Luhrmannas paėmė iš knygos melodramišką siužetą ir atmetė tai, kas svarbiausia, – tankų psichologinių niuansų, skaitytojų galvoje gimstančių refleksijų audinį, kuriuo ir pasižymi gera literatūra. Jis nekuria filmo, kuriame personažų jausmai, lūkesčiai, nusivylimai būtų kino materija. Luhrmannas juos paverčia dekoratyviais filmo elementais. Nesitikėjau, kad šis režisierius puls rekonstruoti melancholišką romaną apie „prarastąją kartą“, kuri Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir staiga atsivėrusią tuštumą malšino svaigalais ir meilės nuotykiais. Bet Luhrmannas sukūrė odę kičui. Jos esmę gerai iliustruoja pirmoji Deizės ir Getsbio susitikimo Niko namuose scena. Kad baltos gėlės (jei jos būtų ne butaforinės, Leonardo DiCaprio ir Carey Mulligan paprasčiausiai nualptų) neužgožtų jausmų, aktoriai priversti forsuoti, todėl kertinė scena, nepaisant titaniškų DiCaprio pastangų, atrodo primityviai ir net juokingai. Tas forsavimas juntamas nuolat, nes aktoriai režisieriui ir nereikalingi – jie tik gigantiškos „Didžiojo Getsbio“ dėlionės dalis.

Užtat Džeimsui Bondui kičas tinka, kaip anksčiau sakydavo, prie veido. Peterio R. Hunto 1969 m. filme „Jos Didenybės tarnyboje“ (LRT, šįvakar, 18 d. 23 val.) Bondas atsiduria, beje, Portugalijoje ir beprotiškai įsimyli nusikalstamo pasaulio karaliaus dukterį. Pasinaudojęs potencialaus uošvio ryšiais Bondas išsiaiškina, kad jo senas priešas Bliufeldas įkūrė slaptą laboratoriją, kuri veikia prisidengusi privačios klinikos iškaba. Bondą šiame filme vienintelį kartą suvaidino australų aktorius George’as Lazenby.

Kičo prieskonis akivaizdus ir ukrainiečių režisieriaus Olesio Sanino filme „Vedlys“ (LRT, 24 d. 23 val.). Tai pasakojimas apie amerikietį inžinierių, kuris 4-ajame dešimtmetyje kartu su sūnumi atvyksta į Charkovą statyti socializmo. Amerikietis įsimyli aktorę, kuria jau seniai domisi raudonasis komisaras. Amerikietis žūva, o jo sūnus tampa aklo dainininko – kobzariaus – vedliu. Jų pavojingų nuotykių kupina kelionė vyksta dramatiškų Ukrainos istorijos įvykių fone.

Filmas buvo kuriamas beveik dešimt metų, jame vaidina autentiški kobzariai, garsiausias šiuolaikinis ukrainiečių poetas Sergejus Žadanas ir „Eurovizijos“ nugalėtoja Džamala. Dalis filmo veikėjų turi istorinius prototipus, bet ar jų istorija įtikina, spręskite patys.

Apie kūrybos kančias  filme „Rubė Sparks“ (TV3, 19 d. 00.45) pasakoja Jonathanas Daytonas ir Valerie Faris. Jų filmo veikėjas – jaunas rašytojas Kelvinas (Paul Dano), kuriam nesiseka su merginomis, todėl jis ir sugalvoja Rubę Sparks (Zoe Kazan). Po savaitės rašytojas ją pamato ant savo sofos. Kaip ir pridera filmui apie rašytoją, jame daug nuorodų ar motyvų, kuriuos įdomu narplioti pačiam. Pavyzdžiui, pasižiūrėkite, kokią knygą suplėšys šuo Skotis.

Jei hipsteriškas mito apie Pigmalioną ir Galatėją variantas pasirodys per saldus, o nuo vestuvių ir kitų saldumynų atšips dantys, siūlau užmesti akį į vengro Szabolco Hajdu „Šeimos šventę“ (LRT Kultūra, 23 d. 22 val.). Režisieriaus bute nufilmuotas dviejų seserų susitikimas – bandymas užčiuopti tikrovę, kurioje daug nusivylimų, finansinių problemų, emigracija, neišsipildžiusi meilė, nuovargis, bandymai išsaugoti šeimą... Ir jokių princų, jokių iliuzijų ar rožinių suknelių.

Jūsų – Jonas Ūbis