7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Iš negandingų vakarų

Nauji filmai – „Pagonių žiedas“

Živilė Pipinytė
Nr. 20 (1257), 2018-05-18
Kinas
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“

Vykite šalin kiekvieną, kuris pasakys, kad lietuviams reikia savo „Pagonių žiedo“ („Nameja gredzens“, Latvija, 2018). Užtenka ir savų istorinių opusų „iš antrų rankų“, nors Aigaro Graubos filmas vis dėlto savaip paaiškina panašios kūrybos mechanizmus. Jis rodo, kaip kūrėjai, norintys kurti ideologiškai angažuotą, bet kartu pramoginį kiną, naudojasi senais (ne tik kino) stereotipais, pritaikydami juos naujoms reikmėms. Kad ir šalies šimtmečio iškilmėms. Graubai, regis, tinka viskas: ir dar sovietų ateistų pamėgtas teiginys apie pasaulį siekiantį užkariauti Vatikaną, ir „Sostų karų“ įteisintas požiūris į kraujo ir prievartos persmelktus viduramžius. Perkėlęs filmo veiksmą į XIII a. Žiemgalą, Grauba lygiuojasi į pseudoistorinius serialus, kurių veikėjai kartais primena, tarkime, kad ir šiuolaikinius banditėlius, o gėrio ir blogio sąvokos supaprastintos iki koktumo, idėjos deklaruojamos žodžiais tiesiai iš ekrano.

 

Atitinka žinomas schemas ir pagrindiniai „Pagonių žiedo“ veikėjai – žiemgalių karalius Nameisis (švedas Edvinas Endre) ir neįvardyto popiežiaus sūnus Maksas (anglas Jamesas Blooras). Vienas – kilnus, iš geros šeimos kilęs šviesiaplaukis, kitas – tamsių plaukų ir akių popiežiaus pavainikis, tikras blogio įsikūnijimas. Žudymas ir intrigos jam – malonumas. Makso tikslas – gauti žiemgalių karaliaus žiedą ir valdyti turtingus pagonis. Nameisis jam pasipriešins ir įrodys, kad gėris patrauklesnis už blogį, net jei visi mano kitaip. 

 

Nameisis išsiskiria iš nuolat intrigas rezgančių ir vienas kitą išduodančių žiemgalių. Tai dar ir vienintelis lyrinis personažas, nes visą filmą nuo pat pirmųjų kadrų brėžiama Nameisio ir plačiai besišypsančios Laugos (Aistė Diržiūtė) meilės tema. Deja, Laugai išskirtinumo suteikia ne kokie nors asmenybės bruožai, o prijaukintas vilkas. Maksas nieko nemyli, todėl nuolat rezga sąmokslus, nuodija patiklius pagonis.

 

Ne tik pagrindiniai personažai piešiami viena – juoda arba balta spalva, apskritai apie veikėjų psichologijos ypatumus net nepadoru užsiminti, nes jos nėra. Be to, dauguma gausių personažų šmėkšteli trumpam, jų net nespėji įsiminti, nebent jie, kaip karalius Viesturas, dėvi prabangius kailinius. Atlikę savo funkciją – numirti, nusižudyti, išduoti ir pan., jie skubiai dingsta iš ekrano, užleisdami vietą lyriškiems laukinės gamtos vaizdams ar kruvinų mūšių epizodams. Dekoracijų filme nedaug, žiūrovų fantaziją bandoma sužadinti neva egzotiškais papročiais, kostiumais ir Stounhendžą primenančia pagonių šventykla. Tačiau išraiškingais kostiumais aprengti masinių scenų dalyviai vaidina kraupiai, tarsi būtų atėję iš sovietinių istorinių revoliucinių filmų.

 

Tai ne vienintelis iš panašių filmų atkeliavęs bruožas. Nežinau, kaip dialogai skamba latviškai, bet Lietuvoje rodomas variantas (laimei, jis trumpesnis) įgarsintas tokia primityvia oro uosto anglų kalba, kad net patoso prisodrintos replikos prieš kūrėjų valią suskamba ironiškai. Net žagtelėjau išgirdusi, kaip Nameisis kartoja Maksui ispanų komunistės Dolores Ibárruri 1936 m. mitinge Paryžiuje pasakytą frazę: „Geriau numirti stovint, nei gyventi klūpant.“

 

Panašaus deklaratyvumo „Pagonių žiede“ daug, jis turi paryškinti primityvų konfliktą: dviejų pasaulėjautų – vakarietiškos ir pagoniškos susidūrimą. Kaip ir ankstesniuose filmuose „Sapnų komanda 1935“ (2012) ar „Rygos sargybiniai“ (2007), Grauba paima istorinio revoliucinio filmo schemą, bet sukeičia vietomis teigiamus ir neigiamus personažus bei jų konfliktų aplinkybes. Panašiai kaip revoliucionieriai visas sovietų žanrinio kino ydas nukopijavusiuose „Rygos sargybiniuose“ virto neigiamais personažais, o nepriklausomybės gynėjai – teigiamais, „Pagonių žiede“ aukštyn kojom apverčiamas pažangą įkūnijančios Vakarų civilizacijos ir pagonių konfliktas: žiemgalių tikslas – išsaugoti ne tik tikėjimą, bet ir nepriklausomybę, nors, kaip suprantu, valstybė neegzistuoja, o iš giminiškų genčių žiemgalius palaiko tik Traidenis. Nameisio lūpomis pabrėžiama, kad tik susivieniję pagonys išliks. Krikščionybė, civilizacija Graubai susijusi tik su grėsmėmis, juk neatsitiktinai Saremos salos, kurios karalius yra Vatikano sąjungininkas, rūmų kieme akis nuolat užkliūva už laisvai po purvą slampinėjančių kiaulių, o žiemgalių kaimas švyti švara. Čia visi šoka, degina laužus bei fakelus ir žaidžia žaidimą su kažkuo panašiu į futbolo kamuolį.

 

Nors ir šiame konflikte galima išgirsti pažįstamą intonaciją, ypač kai pamatai, kaip jūroje linguoja dideliu kryžiumi papuoštas Makso laivas. Taip ir suskamba Salomėjos Nėries eilės: „Iš negandingų vakarų, / Audrų, perkūnijų prikrauti, / Lingavo debesų laivai.“ Tik kad Baltijos istorinis kinas, regis, linguoja toje pačioje vietoje, kaip ir anksčiau.

 

„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“
„Pagonių žiedas“