7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuvių kino dokumentiškumas

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Dominykas Niaura
Nr. 22 (1259), 2018-06-01
Kinas
„Šerkšnas“
„Šerkšnas“

Birželio 13 d. bus teikiamos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

 

Kiekvieną kartą, kai pasirodo naujas lietuvių kino kūrinys, atrodo, kad žiūrovai pasidalija į dvi dalis. Vieni, pavargę nuo amerikietiškos produkcijos, teikia pirmenybę lietuvių kino kūrybai ir nekantrauja ją pamatyti. Kiti, atvirkščiai, yra pernelyg pripratę prie komercinio kino, todėl skeptiškai vertina tuos lietuviškus filmus, kurie tokio kino standartų nesivaiko. Lietuvoje kasmet pagaminama bent po porą naujų komedijų, kurių tikslinė auditorija ir yra pastarojo tipo žiūrovai, pratę prie Holivudo greito vartojimo produkcijos. Tiesa, šie filmai dažniausiai paremti lėkštu humoru, tad apžvelgiant kino sezoną sunku juos minėti kaip ryškiausius lietuvių kino pavyzdžius. Reikia pripažinti, kad tokia komercinė kūryba siekia įsilieti į prekybcentrius ir toje rinkoje ji sėkmingai žiūrima.

 

Laimei, sulaukiame ir kitokių lietuviškų filmų. Nemaža dalis jų skatina žiūrovus svarstyti apie tautos identitetą ir tai, koks jis atsiskleidžia filmuose. Paklaustas, koks yra tipiškas lietuviškas filmas, dažnas atsakytų, kad tai lėta, niūri lakoniškų dialogų drama, kurioje apstu tylos ir perteikiama susvetimėjimo tema. Šis apibrėžimas ateina iš sovietinės Lietuvos, ir nors minėtų bruožų šiuolaikiniame lietuvių kine vis mažiau, išliko vienas esminis bruožas – specifinis laiko dvasios vaizdavimas. Žiūrint tokius filmus atrodo, kad sekame pasakojimą, vykstantį žiūrovo tikrovėje, nes kūrėjai tvirtina, jog ekrane rodomas pasaulis atspindi tikrovę už kino salės ribų. Tai esminis tokio kino principas – filmas kaip žvilgsnis į kažkieno tikrovę, o ne išgalvotą fikciją.

 

Šį lietuviško kino sezoną tokiu dokumentiškumu pasižyminčių vaidybinių filmų pasirodė bent keli. Vienas jų – įsimintinas Andriaus Blaževičiaus pilnametražis debiutas „Šventasis“. Jame rodoma įtikima, nehiperbolizuota tikrovė. Niekas nesuabejotų, jei filmo pabaigoje pasirodytų užrašas, kad ši istorija yra paremta ne tik tikrais faktais, bet ir biografija. „Šventajame“ matome taikliai atskleistą 2008-ųjų ekonominės krizės laikotarpį ir vidutinišką lietuvių šeimą.

 

Kitas filmas, kuriame naudojamasi faktais, – Šarūno Barto „Šerkšnas“. Pasakojimas grindžiamas Ukrainos politine situacija. Skirtumas tarp gyvenimiškos tikrovės ir kino fikcijos čia sunkiai įvardijamas, nes filme pasirodo ir save vaidina autentiškų situacijų dalyviai, kalbantys ne scenarijaus, o savo žodžiais. Verta paminėti, kad tiek „Šerkšnas“, tiek „Šventasis“ pasižymi tipišku kino „lietuviškumu“: juose daug pauzių, girdime ošiančią tylą, veikėjus supa slogi atmosfera, vaizdams būdingas tamsus, šaltas koloritas. Bet tai nereiškia, kad kinas nuo Tarybų Lietuvos laikų nepasikeitė, – panašios sudėtinės dalys šiuo atveju sudaro kitą visumą. Juolab kad vakarietišką stilistiką besisavinančių režisierių darbai mūsų kine kol kas atrodo dirbtinai.

 

Blaževičiaus ir Barto filmai turi ir daugiau panašumų. Pagrindiniai jų veikėjai yra vidutinybės, kurios jaučia trauką įvykiui – tam, kas radikaliai priešinga jų kasdienybei. „Šventajame“ matoma tokio įvykio stoka, tuo labiau kad ir ekonominė krizė konkrečiai neįvardyta. Ji reikšmingai paveikia filmo personažus, bet įvykiu tampa netoliese gyvenančio jaunuolio liudijimas, kad šalia savo namų jis pamatė Jėzų Kristų. „Šerkšno“ įvykį rasti galima. Jis yra karo fronto linija – ten pagrindinis filmo veikėjas ir veržiasi.

 

Kalbėdamas apie šio sezono dokumentinį kiną noriu paminėti režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio filmą „Rūta“ bei Editos Kabaraitės „100 metų kartu“. Filmas „Rūta“ nėra šiaip žvilgsnis į tą sportininkės Rūtos Meilutytės gyvenimo dalį, kuri nėra viešai matoma. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kurti filmą apie vieną populiariausių Lietuvos žmonių paskatino ekonominis suinteresuotumas, tačiau filmas paliečia labai svarbią ir visuomenei reikalingą temą – depresijos, psichinių ligų stigmatizavimą, polinkį nuvertinti emocinių problemų ir jausmų svarbą žmogaus gyvenime.

 

Filmas „100 metų kartu“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, pasakoja apie tautiečius, kurių amžius toks pat kaip ir atkurtos Lietuvos. Filme slypi tragizmas, nes kalbama apie sudėtingą Lietuvos istoriją ir žmonių likimus. Gauname progą susimąstyti apie senyvo amžiaus žmonių statusą mūsų visuomenėje, apie tai, koks jų įvaizdis, kaip į juos žiūrima. Netrūksta ir komiškų scenų, kurios prajuokina žiūrovus. Jei šiais metais iš kino teatro buvo galima išeiti pajutus bendruomeniškumą, tai būtent po „100 metų kartu“. Filme nuskamba mintis: „Jei nebūtų buvę karų ir revoliucijų, aišku, kad būčiau buvus laiminga.“ Šį šimtmetį lietuviams trūko taikos, laisvės ir ramybės, tad būtent tokius dalykus filmo herojai vertina. Ar čia ir yra tai, ką jie laiko tėvyne?

 

Abu filmai skatina svarstyti įvairius klausimus: koks yra geras gyvenimas, kodėl gyventi verta, ką reiškia tėvynė, kas yra meilė. Tačiau mažų mažiausiai šie filmai gali būti laikomi prisiminimų fiksavimu ar tam tikra mūsų istorinės praeities dokumentacija. Kinas prasmingiausias tada, kai funkcionuoja kaip veidrodis – fiksuoja tautos problemas ir leidžia jas reflektuoti.

 

Visi keturi aptarti filmai skiria dėmesio konkrečioms socialinėms problemoms, bet ideologiškais jų nepavadinsi: kūrėjai nesiima spręsti situacijų, piršti iš anksto parengtų atsakymų. Filmai tiesiogiai daugelio klausimų net nekelia, kviečia žiūrovus tai daryti pačius.

 

Nors socialinių problemų sprendimui kai kurios lietuviškos komedijos galbūt daro daugiau žalos negu naudos, vis dėlto dominuoja ne jos. Akivaizdu, kad lietuvių kūrėjai žino temas, apie kurias verta kalbėti, ir randa būdų žiūrovą įtraukti į diskusiją. Tuo lietuviško kino sąmoningumas džiugina: mūsų kūrėjai turi ką pasakyti, o „lietuviškumas“ neturėtų būti trukdis – jis taikliai nusako Lietuvos realijas.

„Šerkšnas“
„Šerkšnas“
„Rūta“
„Rūta“