Kanų fragmentai (II)

18.

 

Kavinė. Prie gretimo staliuko jaunas režisierius mokosi pitch’inti – pristatyti savo filmo idėją potencialiems investuotojams. Bando kolegai trumpai ir aiškiai papasakoti, apie ką bus istorija. Akivaizdžiai nesiseka. Vartoja pernelyg sudėtingas konstrukcijas, „susivelia“. „Nepamiršk žodžių „teroras“, „smurtas“, „baimė“, – pataria kolega. – Daugiau emocijos“, – drąsina. Filmo tema, kaip spėjau išgirsti, – genocidas Kambodžoje.

 

19.

 

Konkurse – du japonai. Hirokazu Kore-eda filme „Vagišiai“ („Manbiki kazoku“) klausia, kas yra šeima, o tiksliau – ar šeimą apibrėžia ir jos narius vienas prie kito laiko tik kraujo ryšys. Ar jis – stipriausi ir vieninteliai klijai? Režisierius prisipažino nesijaučiantis gerai, kai aplink girdi kartojant, koks svarbus visuomenėje yra šeimos ryšys. Todėl ir savo istorijai pasirinko herojus, kuriuos sieja nusikaltimas. Dėl to jie neatrodo mažiau šeima – priešingai. Kore-eda – stiprus režisierius. Meistras. Atleidi net šiek tiek sentimentalumo. O Ryûsuke’i Hamaguchi, kurio prieš trejus metus sukurtą penkių valandų „Laimingą valandą“ su malonumu prisimenu iki šiol, naujame filme „Asako“ įdomu, kas yra meilė, kuo ji skiriasi nuo aistros, ar meilė – tik iš pirmo žvilgsnio, o gal, priešingai, ateina su laiku. Tai istorija apie Asako, kuri įsimyli vaikiną, o šiam netikėtai dingus ir praėjus metams, sutinka tobulą antrininką.

 

20.

 

Kore-edos kūrinys – šiltas ir jaukus, jame daug tikėjimo žmogumi. Hamaguchi filmas – švarus ir vėsus, jame daug šviesaus liūdesio. „Vagišiai“ – daugiau apie erdvę, o „Asako“ – apie laiką. Abu – savaip įdomūs, tačiau Kore-edos filmas ritmiškai tvirtesnis, labiau suveržtas.

 

21.

 

Prie kino teatro kostiumuotas vaikinas prašo bilieto į Spike’o Lee „BlacKkKlansman“. Matydamas, kad iki filmo liko penkiolika minučių ir šansų patekti mažėja, keičia taktiką. Pradeda dainuoti. Rankose – baltas A4 lapas su tekstu. Lūpose – prancūziška šansona.

 

22.

 

Festivalyje nedaug filmų, kuriuos žiūrėdamas su režisieriais užmezgi dialogą. Pirmas toks buvo Alice Rohrwacher „Laimingas Lazaras“. Antras – Larso von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“). Apie ką filmas? Tai serijino žudiko Džeko (Matt Dillon) išpažintis, kurią jis pasakoja iš pradžių esančiam už kadro, o vėliau ir ekrane pasirodančiam veikėjui Verdžui (Bruno Ganz). Pastarasis personažas – nuoroda į „Dieviškąją komediją“. Į poetą Vergilijų, kuris tapo Dante’s vedliu po pragarą. Ten mus nusiveda ir Larsas von Trieras, tačiau tik pačioje pabaigoje. Iki tol Džekas žudys moteris ir vaikus, temps jų kūnus į didelį šaldytuvą tarp picos pakuočių, statys namą sklype prie ežero, tada jį griaus ir vis ieškos kitos, tvirtesnės medžiagos. Savo veiklą Džekas prilygins kūrybai, save vadins architektu, nors pasirodys esąs tik negabus inžinierius. Džekas – tipinis psichopatas, intelektualus, egocentriškas, be empatijos, pedantiškas. Jo portretą režisierius kuria lyg pagal psichoanalizės vadovėlį.

 

23.

 

Filme daug paties Larso von Triero. Kai įpusėjus filmui pasirodo archyviniai kadrai su Hitleriu ir Holokausto vaizdais, supranti, kad šičia režisierius lyg ir nori pasiaiškinti Kanams. Man rodos, kad šis filmas yra apie tai, kaip danų režisierius bando įsirašyti į Vakarų kultūros klasiką –kanonizuoti save. Maždaug, kam laukti mirties, kad kiti tave paskelbtų klasiku, jeigu gali tą padaryti dar būdamas gyvas ir pats. Bet galiu ir klysti. „Namas, kurį pastatė Džekas“ – atviras interpretacijoms. Kad jį suprastum, ko gero, reikia žiūrėti ne vieną kartą. Geriausiai – prieš tai mačius visus režisieriaus filmus.

 

24.

 

Spaudos centre sėdžiu šalia fotografo, kuris savo kompiuteryje įnirtingai retušuoja Marion Cotillard.

 

25.

 

Ir Davido Roberto Mitchello „Po sidabriniu ežeru“ („Under The Silver Lake“), ir Lee Chang-dongo „Degantį“ („Beoning“) galima pavadinti mistiniais. Abiejų filmų personažai – savaip paranojiški. Abu ieško dingusių merginų, susigalvoja savas sąmokslo teorijas. Amerikietis žaviai žaidžia Holivudo kino klasika (hičkokiškas garso takelis, film-noir intonacijos), populiariąja kultūra (komiksai, subkultūros), ženklais ir skaičiais, jis perkeičia žanrines konvencijas, bet pabaigoje, gaila, viską pernelyg paaiškina. O štai Pietų Korėjos režisierius palieka daug laisvės spėlioti, būti su filmu net jam pasibaigus. Man atrodo, kad tai pasakojimas apie rašytoją, kuris ieško personažo savo romanui. Meistriškai režisuotas, užbaigtas, paslaptingas detektyvas. Drama. Trileris. Žanrai išsprūsta.

 

26.

 

Žurnalo „Screen“ kritikų lentelė. „Degantis“ gauna aukščiausią įvertinimą per visą Kanų istoriją – 3,8 iš 4 – ir aplenkia „Tonį Erdmaną“, kuris prieš dvejus metus surinko 3,7. Korėjiečio filmas – neabejotinai vienas ryškiausių šių metų festivalio potyrių. Režisierius jį sukūrė atsispirdamas nuo trumpos Haruki Murakami istorijos, kurią pats viename interviu pavadino paslaptinga, nors iš pažiūros joje nieko neįvyksta: „Šis paslaptingumas man pasirodė labai kinematografiškas.“

 

27.

 

Arminas – nelaimingas. Darbas nesiseka, mylima moteris nutolusi, tačiau jėgų viską pakeisti nėra. Gyvenimas slenka pro akis kaip tas ryškus ir triukšmingas baltas laivas upe naktį. Veiksmas ir linksmybės – viduje, o Arminas – ant kranto. Viskas pasikeis kitą dieną. Pabudęs vyras supras, kad pasaulyje liko vienas. Būtent tada Armino gyvenimas įgaus kryptį. Jis pasistatys namą, užtvenks upelį, sukonstruos vandens malūną, akėčiomis išpurens žemę, pasisodins bulvių ir, kaip ir galima buvo nuspėti, sulauks savosios Ievos. Tai – vokiečių režisieriaus Ulricho Köhlerio „Mano kambaryje“ („In My Room“) iš „Ypatingo žvilgsnio“. Filmas apie tai, kad norint pajusti gyvenimo prasmę galbūt reikia labai mažai – atsigręžti į gamtą ir tapti artoju. Nors, kaip rodo režisierius, žmogaus troškimai yra sudėtingesni nei likimo siunčiamas, atrodytų, vienintelis įmanomas scenarijus – dviem žmonėms būti kartu, duoti pradžią naujai žmonijai, laimingai gyventi.

 

28.

 

Paskutinės festivalio dienos. Spėjimai, kas laimės „Auksinę palmės šakelę“, pasiekia kulminaciją. Gatvėse, eilėse ir salėse kritikai ir žiūrovai šnabža vieną pavardę – Nadine Labaki. Girdėjau, per oficialią libanietės filmo „Kafarnaumas“ („Capharnaüm“) premjerą salė sutartinai raudojo. Žurnalistai laikėsi santūriau. Būtų gaila, jei laimėtų konjunktūra, o ne kinas.

 

29.

 

Ayka pagimdo, bet negalėdama kūdikio pasilikti pabėga iš ligoninės ir apsnigtomis Maskvos gatvėmis leidžiasi – ne, ne namo, o tiesiai į darbą, kur su kitomis moterimis apšnerkštame garažo tipo pastate peša vištas. Kaip paaiškėja, pusvelčiui, nes jau kelias savaites už darbą niekas nemoka ir atsilygina tik maistu – tomis pačiomis vištomis. Iš darbo Ayka skubės namo, pakeliui prigriebs varveklių skausmui numalšinti, įbėgs į laiptinę, lips iki buto, kuriame glaudžiasi dar keliasdešimt iš Kirgizijos į Rusiją laimės ieškoti atvykusių tėvynainių, gulsis į lovą ir užmigs. Kad kitą dieną vėl tęstų odisėją po niūrų, piktą ir nesvetingą miestą, desperatiškai ieškodama darbo, nes, kaip paaiškėja, yra skolinga, o laikas – ne jos sąjungininkas. Sergejaus Dvorcevojaus „Ayka“, priešpaskutinis pretendentas į apdovanojimus, yra vienos aktorės – Samal Yeslyamovos – benefisas. Tai viena iš tų socialinių dramų, kai kamera seka kiekvieną veikėjo žingsnį, yra arti veido ir sukuria klaustrofobijos įspūdį.

 

30.

 

Filme yra dvi gražios, bet labai trumpos scenos. Lyg šviesos blyksniai tamsioje Aykos kasdienybėje. Pirmas blyksnis – vienoje iš patalpų, į kurią Ayka tik žvilgteli, vyksta šokiai. Antras blyksnis – kamera akimirkai parodo viename buto kambaryje auginamas raudonas tulpes. Grįžusi po nesėkmingų darbo paieškų, vieną tulpės žiedą Ayka vis randa ir prie savo lovos. Sutraiško ir užmiega. Taupi ir tiksli detalė.

 

31.

 

Nueinu į „Ypatingo žvilgsnio“ apdovanojimų ceremoniją. Žiuri pirmininkas Benicio del Toro paskelbia nugalėtojus. Specialųjį žiuri prizą laimi portugalo João Salavizos ir brazilės Renée Nader Messoros „Mirusieji ir kiti“ („Chuva E Cantoria Na Aldeia Dos Mortos“). Geriausiu režisieriumi paskelbiamas Sergejus Loznica už „Donbasą“ („Donbass“). Už geriausią aktorinį darbą apdovanojamas šešiolikmetis Victoras Polsteris, filme „Mergina“ („Girl“, rež. Lukas Dhont) suvaidinęs merginą berniuko kūne, kuri trokšta tapti balerina. Geriausio scenarijaus apdovanojimas atitenka Maroke gimusiai režisierei Meryem BenmBarek-Aloïsi už filmą „Sofija“ („Sofia“). O geriausiu programos filmu tampa Danijoje kuriančio iraniečių kilmės režisieriaus Ali Abassi troliška istorija „Pasienis“ („Gräns“). Nufotografuoju visus ir sprunku iš salės į šiltą vakarą.

 

32.

 

Nuri Bilge Ceylano „Laukinė kriaušė“ („Ahlat Ağacı“) – istorija apie Sinaną, kuris grįžęs į gimtąjį kaimą bando rasti pinigų pirmajai savo knygai. Tačiau režisierius, didysis šiuolaikinio kino filosofas, istoriją išaugina iki apmąstymų apie jauno žmogaus ambicijas, tėvų lūkesčius ir vaikų maištą, jaunatvišką idealizmą ir jį aplamdantį likimą, religiją ir gyvenimo prasmę. Filmas ilgas – trys valandos, o veikėjai daug kalba, todėl vietomis save pagavau dažniau skaitantį titrus, nei žiūrintį į ekraną. Tačiau filmas įsimena, jis tirštas citatų, simbolių ir nuorodų į literatūros kūrinius, pavyzdžiui, Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ (epizodas su kūdikiu ir skruzdėmis).

 

33.

 

Paskutinė diena. Plieskia saulė. Į dangų stiebiasi palmės. Kanų promenadoje – La Croisette – darda lagaminų ratukai. Žmonės stabteli paskutinei nuotraukai prie raudonojo kilimo. Greitai juo žengs nugalėtojai.

 

34.

 

Kas laimėjo, sužinau jau grįžęs į Vilnių. Pagrindinis prizas – „Auksinė palmės šakelė“ – atiteko Hirokazu Kore-edai už „Vagišius“. Emociškai sunkių, žiaurių ir bandžiusių būtinai kažką įrodyti filmų kontekste laimėjo ramybė ir humanizmas. Didįjį žiuri prizą, didelei mano nuostabai, atsiėmė Spike’as Lee („BlacKkKlansman“), o žiuri prizą – Nadine Labaki („Kafarnaumas“). Geriausiu režisieriumi, kaip ir galima buvo nuspėti, tapo Pawełas Pawlikowskis („Šaltasis karas“). Geriausio scenarijaus apdovanojimą dalijosi Alice Rohrwacher („Laimingas Lazaras“) ir Jafaras Panahi („3 veidai“). Geriausia aktore paskelbta Samal Yeslyamova („Ayka“), o aktoriumi – Marcello Fonte iš „Dogmano“ („Dogman“, rež. Matteo Garrone). Speciali „Auksinė palmės šakelė“ iškeliavo pas Jeaną-Lucą Godard’ą („Vaizdų knyga“), kuris, kaip sakė žiuri pirmininkė Cate Blanchett, nuolat permąsto, kas yra kinas.

 

35.

 

Prieš užmigdamas prisimenu Godard’o žodžius iš „Vaizdų knygos“: „Šiandien niekas nebesvajoja būti Faustu, visi svajoja būti karaliais.“

 

Kanai–Vilnius