Kinas
1. Kai „uždrausti malonumai“ prieinami internete, o pornografiją darbe žiūri net pamaldaus Vilniaus rajono valdininkai, visai neprošal pasidomėti pornografinio kino žvaigždėmis. Su Lola Shine pasikalbėjo rusų dienraščio „Kommersant“ priedo „Afiša Daily“ žurnalistai. Lola Shine – tai iš Stavropolio srities kilusi Liubov Titova. Jai dvidešimt ketveri, ji gyvena Sankt Peterburge, filmuojasi Prahoje, didžiausioje Europoje pornofilmų studijoje „LegalPorno“, nors pornografijos sostine laikomas Budapeštas. Lola Shine jau nusifilmavo daugiau nei trijuose šimtuose filmukų, jos „specializacija“ – hardcore ir gang bang (grupinis seksas), nes ten moka daugiau pinigų, be to, jai nuobodu, kai filmuojama tik, anot jos, berniukas ir mergaitė. Aktorė paaiškino, kaip tvarkomas šis verslas ir kokią kainą reikia mokėti už populiarumą. Štai kelios ištraukos: „Filmavimas Prahoje prasideda pusę aštuonių ryto. Septintą aktorė jau turi būti studijoje, kur ją grimuoja. Trečią valandą studijoje baigiasi darbo diena. Per ją reikia nufilmuoti mažiausiai tris filmukus. Kol filmuojamas pirmas, ruošiasi antrojo aktoriai – dažosi, rengiasi. Išgeria arbatos, padaroma dar viena injekcija (kad atsinaujintų erekcija – red.past.), ir vėl pasirengę dirbti. Be aktorių ir vizažistų, filmavimo aikštelėje yra režisierius ir fotografas. Kai kurioms studijoms gaila pinigų samdyti antram žmogui, kuris kartu ir fotografuotų, kai vyksta filmavimas. Tada režisierius pats stabdo filmavimą ir fotografuoja.“ Pasirodo, kad šiame versle diskriminuojami vyrai: „Pornografijos versle visada bus gerai mokama. Europoje už vieną filmavimą moka nuo tūkstančio dolerių. Rusijoje – dešimt tūkstančių rublių. Bet vyrai gauna daug mažiau – šimtą dolerių už vieną filmavimą Europoje. Jei aktorius populiarus, jam gali mokėti ir daugiau – du šimtus dolerių. Tai šiokia tokia diskriminacija. Juk iš tikrųjų vaikinai dirba labai daug, o gauna mažai. Savo sumą jie susirenka filmavimų skaičiumi. Per darbo dieną jie filmuojasi trijuose filmuose. Žinoma, jų darbas daug sunkesnis nei merginų. Filmuojant kelis kartus reikia daryti injekcijas, palaikančias erekciją.“ Lola Shine planuoja baigti karjerą ateinančiais metais. Ji turi savo apatinių drabužių parduotuvę ir ketina pradėti siūti savo prekės ženklo apatinius. Paklausta, koks gyvenimas jai atrodytų idealus, ji atsakė: „Žinoma, idealu būtų turėti namelį Bulgarijoje. Bet namelį jau nusipirkau Sočyje, prie jūros, mano idealus gyvenimas – didelis šuo, keturi vaikai, šiltas šeimyninis gyvenimas.“
2. Buro24/7.ru parinko tinklalapių tiems, kurie nori stoti į kino mokyklas, geriau suprasti kiną arba patys pradėti filmuoti. Šie tinklalapiai moko žiūrėti ir suprasti kiną.
Evanas Puschakas iš Los Andželo, kurį „YouTube“ svetainėje galima rasti surinkus Nerdwriter, laikomas vienu geriausių „YouTube“ vaizdo eseistų. Jį domina įvairios temos, ypač kultūra. Nerdwriter moko įdėmiai žiūrėti kiną ir suvokti, kaip jis padarytas. Lessons from the Screenplay kūrėjas Michaelas Tuckeris tiki tuo, kad kuo daugiau žmonės žinos apie kiną, tuo bus išrankesni ir skatins geriau dirbti kino kūrėjus. Tuckeris analizuoja dėmesio vertų filmų scenarijus ir pačius filmus. ScreenPrism galima rasti vaizdo esė apie įvairiausius serialų bei filmų aspektus, pavyzdžiui, apie Larso von Triero filmų sukeliamą nepatogumo jausmą ir šio pojūčio reikšmę. PopCulture Detective skirtas filosofinėms vaizdo esė apie kiną ir populiariąją kultūrą, Now You See It tyrinėja kino temas, vaizdus ir metaforas. Daugiau panašių adresų:
https://www.buro247.ru/culture/cinema/15-jan-2018-cinema-youtube.html
3. Bene garsiausias šiuolaikinis kinų režisierius Zhang Yimou („Raudonasis gaolianas“, „Pakabinkite raudonus žibintus“, „Skraidančių durklų namai“) esė „Kinų kino pramonė grįžta namo“ pradeda parabole apie žmogų, kuriam prisisapnavo didžiulis lobis tolimoje šalyje: „Kai atsibudo, jis iškart išvyko ieškoti lobio. Po ilgos, pavojų kupinos kelionės jis pasiekė vietą, kurią matė sapne. Ten sutiko vyrą ir papasakojo jam savo istoriją. Nepažįstamasis pradėjo ilgai ir garsiai juoktis. Jis papasakojo keliautojui savo sapną, kurį sapnavo net tris kartus. Sapnas buvo apie namą su sodu ir fontanu, po kuriuo paslėptas lobis. Keliautojas suprato, kad nepažįstamasis pasakoja apie jo sodą. Jis grįžo namo ir ten rado lobį.“
Pasak režisieriaus, kinų kino pramonė kaip šios parabolės herojus vis dar ieško savo vietos. 1994-aisiais Kinijos ekranuose pasirodė Andrew Daviso filmas „Bėglys“ („The Fugitive“), ir veiksmo bei įtampos kupinas Holivudo kinas žiūrovus sužavėjo. Taip prasidėjo sudėtingi Kinijos ir Holivudo santykiai, trunkantys iki šiol. Holivudo veiksmo filmo poreikis yra didžiulis ir atrodo nepasotinamas. Amerikiečiai į tai atsižvelgia jau kurdami filmus – į juos kviečiamos kinų žvaigždės, sugebančios atvesti į kino teatrus dar daugiau žiūrovų, fabula ir estetika parenkama taip, kad atitiktų Azijos žiūrovų skonį.
Pasak Zhang Yimou, kinai, panašiai kaip ir kitų besivystančių šalių gyventojai, dažnai žiūri į pasaulį per JAV prizmę, nors tai nėra visas pasaulis. Holivudas taip pat nėra vienintelė vieta, kur kuriami filmai: „Kinijos kino rinka yra kaip vandenynas, priimantis kiekvieną upę, jis veikia visą pasaulį ir pats keičiasi jo veikiamas. Kinijai reikia JAV ir vice versa. Bet dabar šie santykiai aiškiai krypsta į vieną pusę. Tik labai nedaug kinų filmų gali prasimušti amerikiečių rinkoje. Holivudas daug uždirba kinų žiūrovų dėka, bet ką už tai gauna Kinijos kino pramonė? Maža to, net savo šalyje kinų filmams dažnai sunku konkuruoti su Holivudo superfilmais. Todėl mes rūpinamės savo kino paveldu ir ateitimi, nes galime prarasti jo specifines vertybes bei estetiką.“
Zhang Yimou primena, kad yra bendradarbiavęs su Holivudu, todėl sugeba įvertinti abi puses. Jis mano, kad abi kino pramonės skiriasi technologijomis ir privalomomis taisyklėmis. Bet ne viskas, ko kinematografininkas išmoksta vienoje šalyje, gali būti panaudota kitoje. Svarbiausia išlieka autorefleksija ir mokėjimas taisyti, keisti. Tačiau, pasak režisieriaus, baimė suklysti stabdo raidą, kuri yra meninės kūrybos pagrindas. Savo apmąstymus jis apibendrina taip: „Nors lobis yra pasiekiamas žvilgsniu, suvokiame, kad jo nerasime, kol neišsirengsime į kelionę. Svarbu, kad pokyčių kanalai – mūsų galvos – visada būtų atviros. Tik taip galėsime suprasti vieni kitų kultūrą, taisykles ir rinkas. Kad geriau pažintų viena kitą ir įgytų šviesios ateities galimybę, abi pusės turi eiti daug toliau, negu įsivaizduoja.“
http://wyborcza.pl/magazyn/7,124059,22835925,chinski-przemysl-filmowy-rusza-w-droge-do-domu.html
Parengė Živilė Pipinytė
