Kinas
„Kol dar neatėjo audra“ („Adrift“), rež. Baltasar Kormákur, JAV
Tokių filmų kaip šis siužetai panašūs. Išplaukė, pakliuvo į audrą, sugedo laivas, pametė koordinates, suvalgė maistą, bandė žvejoti – nepagavo, paskui jau pagavo, bet baigėsi vanduo, kepino saulė, išseko organizmas, praėjo daug laiko, tolumoje pasirodė laivas, išgelbėjo – valio!
Jei pasakojimas paremtas tikrais faktais, pabaigoje rodomos nuotraukos arba vaizdo įrašas su realiais asmenimis – kaip įrodymas, kad žmogaus valia išgyventi yra stipresnė už bet kokias gamtos stichijas. Titrai praneša, kad šiandien išsigelbėjusieji laimingai gyvena, turi vaikų, šunį ir namą kokiame nors Vajominge. Ši akimirka jaudina labiausiai. Ji yra ir šiame filme.
Tai, kas nuspėjamą istoriją daro bent kiek įdomesnę, yra pasakojimo tvarka. Baltasaras Kormákuras, tarp autorinio kino (verta prisiminti „101 Reikjaviką“ ir „Stiklinį miestą“) ir Holivudo vilionių dreifuojantis islandų režisierius, filmą pradeda scena iškart po audros: Tamė (Shailene Woodley) atsipeikėja pilnoje vandens kajutėje ir pradeda ieškoti sužadėtinio Ričardo (Sam Claflin). Vėliau nusikeliame į praeitį ir sužinome, kaip juodu susipažino Taityje ir nusprendė plaukti į Kaliforniją. Tada vėl esame nubloškiami į atvirą vandenyną, paniką, nežinią ir alkį. Ir taip pirmyn atgal visą filmą.
Pakeliui režisierius suformuluoja kelias jaudinančias mintis apie gyvenimą, meilę ir pasiaukojimą (reikalauja žanras), o baigia įkvėpiančiu pavyzdžiu apie kovojančią moterį (reikalauja šių dienų kontekstas).
Atidesni jau pradžioje nuspės, kaip viskas baigsis, kiti bus nustebinti netikėto siužeto vingio ir išėję iš salės galės ištarti neatremiamą – stipru. Ne šiaip patiko, o stipru. Nes kūrėjai reikiamu momentu paspaudė reikiamas emocijas. Šiuolaikiniam žiūrovui, kuris primiršo, kad kine galima ir mąstyti, jo ašarų liaukas paprasčiausiu būdu virpinantys kūriniai visada atrodys paveikesni.
„Knygų klubas“ („Book Club“), rež. Bill Holderman, JAV
„Knygų klubas“ yra „Seksas ir miestas“, tik po trisdešimties metų. Diana (Diane Keaton) palaidojo vyrą ir staiga pakliuvo į suaugusių dukrų, kurios mano, kad mama viena neišgyvens, globėjišką kontrolę. Vivjena (Jane Fonda) mėgsta neįpareigojančius santykius, nors iš tikrųjų vis dar bijo rimtos draugystės. Kerolė (Mary Steenburgen) supranta, kad trisdešimt penkerius metus trunkanti santuoka užgeso, o Šerona (Candice Bergen) negali pamiršti ją dėl jaunesnės moters palikusio vyro ir yra įsitikinusi, kad romantikos jau neverta laukti.
Keturios geriausios draugės turi tradiciją – skaito tą pačią knygą, o vėliau aptaria ją prie vyno taurės, tiksliau, daug taurių. Moterų gyvenimai pradeda keistis, kai Vivjena pasiūlo imtis „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Tai, kas vyksta po to, galima suskliausti į tezę – meilė metų neskaičiuoja. Ją režisierius pagrindžia virtine scenų, kuriose herojės, stereotipiškai kalbant (o filmas pilnas stereotipų, nors ir dedasi juos laužantis), nutrūksta nuo grandinės. Jos leidžiasi į nuotykius su nepažįstamu lakūnu, atnaujina santykius su sena simpatija, bando iš naujo suvilioti sutuoktinį (priemonės – nuo aptemptos suknelės iki viagros) ir užsiregistruoja pažinčių svetainėse.
Išvada, kad džiaugtis gyvenimu niekada nevėlu, yra graži ir svarbi jaunystės kultą propaguojančioje kultūroje. Tačiau režisieriui kažkodėl atrodo, kad apie tai pasakojant vis dar juokinga moterį palyginti su motociklu, kurio sėdynę reikia išblizginti ir mokėti jį užvesti, arba lėktuvu, kuris, tinkamai pilotuojamas, šauna į aukščiausią palaimos viršūnę.
