7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ieškant sudėtingų filmų

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

 

Jonas Ūbis
Nr. 24 (1261), 2018-06-15
Kinas

Kino teatrai jau dvelkia vasara – nei festivalių, nei lietuviškų premjerų artimiausiu metu nematyti, teks laukti rudens. Laukiant galima skaityti naują „Kiną“ ir patiems sudarinėti filmų peržiūrų programas, juolab kad dalį jų jau galima pasižiūrėti legaliai ne tik kino teatre. Tik šiemet „Auksine palmės šakele“ apdovanotų Hirokazu Kore-edos „Vagišių“ teks laukti beveik metus, kol ateis „Kino pavasaris“. Bet žurnale galima perskaityti šio festivalio programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės įspūdžius apie Kanų konkursą. Ji pasigedo didesnės drąsos ir alternatyvaus kino. Valiūnaitei Kanai – pernelyg konservatyvūs. „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“ aptariančiam Gediminui Kuktai joje taip pat pritrūko ir drąsos, ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos. Akivaizdu, kad tai tampa viso šiuolaikinio kino problema, todėl nuo jos negali pabėgti daugumos šio „Kino“ tekstų autoriai. 

 

Didesnė žurnalo dalis skirta būtent „Kino pavasariui“ ir lietuviškoms jo premjeroms aptarti. Giedrės Beinoriūtės pilnametražį vaidybinį debiutą „Kvėpavimas į marmurą“ žurnale recenzuoja dvi autorės – Santa Lingevičiūtė ir Elena Jasiūnaitė, Editos Kabaraitės „Šimtą metų kartu“ – Neringa Kažukauskaitė, apie Mindaugo Survilos „Sengirę“ rašo, pasirodo, puikiai apie jos gyventojus išmanantis Kukta. Aštuonerius metus kurtai ir žiūrovų katučių sulaukusiai „Sengirei“ skirta daug vietos: su filmo režisieriumi kalbėjosi Dovilė  Grigaliūnaitė, su montažo režisieriumi Danieliumi Kokanauskiu – Agnė Raščiūtė.

 

Pagalvojau, kaip šie filmai atrodys po kokių penkiasdešimties metų. Apie tai, kaip lietuvių klasika nuskambėjo šiemet Vysbadeno kino festivalyje „goEast“ surengtoje retrospektyvoje ir simpoziume „Hibridinės tapatybės – Baltijos šalių kinas“, rašo Ilona Vitkauskaitė. Ji pateikia simpoziumo kuratorės Barbaros Wurm nuomonę, kad pasiektas toks momentas, „kai jau galime atsigręžti į „pražiūrėtą“ sovietmetį ir analizuoti jį pasitelkę socialinę, klasinę, lyčių tapatybių sampratas, ne tik nacionalinius aspektus. Sovietmetis nebegali būti suvokiamas kaip kažkas nepageidaujamo ar nekenčiamo.“ Ji taip pat mananti, kad pasitelkus kino istoriją būtų įdomu iš naujo pažvelgti į trijų Baltijos šalių politinę istoriją.

 

Dovilė Raustytė kalbėjosi su „Kino pavasario“ svečiu – amerikiečių nepriklausomuoju Seanu Bakeriu, jo filmo „Floridos projektas“ kadras papuošė ir žurnalo viršelį. Filmą recenzuoja Rimgailė Renevytė. Kitą festivalio viešnią – rusų scenaristę ir režisierę Nataliją Meščianinovą – kalbino Ieva Tumanovičiūtė ir Ilona Vitkauskaitė. Meščianinova pasakoja ir apie savo naują filmą „Pasaulio širdis“, kuris sekmadienį pasibaigusiame Atvirame Rusijos kino festivalyje „Kinotavr“ laimėjo pagrindinį prizą ir dar du svarbius apdovanojimus. Beje, „Pasaulio širdis“ kurta kartu su lietuviais, tad viliuosi, kad filmo sulauksime ne tik kurio nors festivalio programoje.

 

„Iš arčiau“ pristato tikrai drąsias ir originalias kino asmenybes. Izolda Keidošiūtė rašo apie nepriklausomą aktorių Joaquiną Phoenixą, suvaidinusį pagrindinį vaidmenį Lynne Ramsay trileryje „Tavęs niekada čia nebuvo“. Filmą recenzuoja Ieva Toleikytė. Rūta Birštonaitė pristato prancūzų režisierę Claire Denis, kurios filmą „Izabelė ir jos vyrai“ parodė „Kino pavasaris“, bet, regis, rudenį bus galima dar pamatyti kino teatruose. Živilė Pipinytė „Kino istorijose“ prisimena Ingmarą Bergmaną, kurio gimimo šimtmetį šiemet mini visas pasaulis.

 

Ramūnas Pronckus recenzuoja Paulo Thomaso Andersono „Nematomą siūlą“. Šis režisierius, bent jau man, yra vienas tų, kurie vis dar drąsiai plečia kino kalbos galimybių lauką. „Nematomas siūlas“ nukelia į prabangų mados namų pasaulį. Jo veikėjai galėtų tapti ir Pipinytės straipsnio apie kvepalus kine herojais. Vasara visada kupina kvapų: po mano langais jau iš visų jėgų žydi liepos, jų aromatas – kaip geriausių kvepalų.  Žurnalo rengėjai siūlo vasarišką pasiskaitymą apie tai, kaip kvepalai skatino moterų emancipaciją ir buvo filmų siužeto „varikliai“, primena apie garsių režisierių sukurtas kvepalų reklamas ir filmus, kurių herojai – kvepalų gerbėjai, kūrėjai ir ekspertai. Vienu jų kine teko būti ir Juozui Budraičiui.