7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vieni meta, kitus meta

Ivanas I. Tverdovskis apie „Šoklį“

Nr. 24 (1261), 2018-06-15
Kinas
Kadras iš filmo „Šoklys“
Kadras iš filmo „Šoklys“

Režisierius Ivanas I. Tverdovskis – vienas ryškiausių jaunojo rusų kino vardų. Kine debiutavo trumpametražiais dokumentiniais ir vaidybiniais filmais: „Atrodo, laukiu autobuso“ (2009), „Sniegas“ (2011), „Šuniškas kaifas“ (2013), kurie sulaukė daugelio festivalių dėmesio ir pelnė prizus. Debiutinis ilgametražis vaidybinis filmas „Korekcijos klasė“ apie neįgalių paauglių pirmuosius švelnius jausmus ir žiaurią akistatą su supančia aplinka pasirodė 2014 metais. Antrasis filmas „Zoologija“ (2016) – istorija apie moteriai išaugusią uodegą – buvo apdovanotas tarptautiniame Karlovi Varų festivalyje bei Rusijos kino festivalyje „Kinotavr“. Šiemet abu šie festivaliai savo pagrindinėse konkursinėse programose rodo naujausią Tverdovskio filmą „Šoklys“ („Podbrosy“). Ką tik pasibaigusio „Kinotavr“ prizu už geriausią moters vaidmenį apdovanota „Šoklyje“ vaidinanti Anna Sliu, prizas už geriausią operatoriaus darbą skirtas Denisui Alarkonui Ramiresui. „Šoklys“ – bendros Rusijos, Lietuvos, Airijos ir Prancūzijos gamybos filmas. Jis pasakoja apie jauną vaikiną, kuris turi neįtikėtiną savybę – nejaučia skausmo. Būtent dėl šios savybės jis įtraukiamas į šeimynines ir kriminalines dramas.

 

Kaip kilo šio filmo sumanymas?

Ketverius metus filmavau didelį dokumentinį filmą, kuris, tiesą sakant, radosi atsitiktinai. Iš pradžių norėjau sukurti filmą apie policininką – labai įdomaus žmogaus portretą. Jis buvo tiesiog sąžiningas, padorus policininkas išsikerojusioje korupcinėje aplinkoje. Visi iš jo juokėsi, o jis gyveno iš mažos algos ir buvo kitų pajuokos objektas. Iš viso to išsirutuliojo didelė istorija apie Rusijos policiją, ypač kelių policininkus. Filmavau Maskvoje, Kalugos srityje ir kituose regionuose, atsirasdavo vis naujų herojų. Filmas kol kas nebaigtas, nufilmuota daug medžiagos, joje ėmė ryškėti įvairios įdomios  istorijos.

 

Iš tos medžiagos išniro istorija apie jauną policininką, kuris išnaudojo paauglius, liepdamas mestis po mašinomis ir imituoti eismo įvykį, esą juos mašina partrenkė. Tada iškart prisistatydavo policija ir išviliodavo iš vairuotojo pinigus. Visais būdais stengiausi tai nufilmuoti, bet, žinoma, nepavyko, nors mano santykiai su tuo policininku buvo geri, grįsti pasitikėjimu. Jo draugė buvo teisėja, tad įkliuvusio vairuotojo priešinimasis buvo beviltiškas. Tiesos nepasieksi. Taip ir atsirado „Šoklio“ motyvas. Bet tik motyvas. Pradėjus kapstyti giliau istorija ėmė plėstis, vystytis ir tas motyvas tapo antraeilis, svarbiausia filme – sūnaus ir motinos santykiai.

 

Apskritai ši istorija apie tai, kad, kaip sakoma filme, „visi žmonės skirstomi į tuos, kurie meta, ir tuos, kuriuos meta“. Rodoma tarsi įprasta situacija – korumpuoti Rusijos policininkai, teisėsauga. Į tai žiūrima ramiai – na ir kas, toks gyvenimas, bet filme iš viso to išaugo svarbūs universalūs dalykai. Nors man svarbi ta pirminė istorija, sudaranti siužetinę grandinę, rašydamas filmų scenarijus ieškau medžiagoje savęs. Ir šiame filme, žinoma, pasakoju apie save, apie asmeninius dalykus ir problemas, kurios man žadina nerimą, ir taip tampu pagrindiniu filmo herojumi.

 

Tačiau filmo scenarijuje ir režisieriaus vizijoje buvo labai ryškus ir laiko problemų kontekstas, aštri socialinė žinia. Ar filme tai išliko?

Man tai labai svarbu. Nuo pat pradžių kurdamas dokumentines juostas mokiausi tai stebėti ir perteikti. Žinoma, filmas – meno kūrinys, kultūros dalis, bet jis ir mūsų gyvenimo, pasaulio dalis. Juk visi didieji rašytojai kūriniuose atspindėjo savo laiką ir kontekstą, kuriame gyveno. Žinoma, tai, ką filmuoju, nėra šių dienų Rusijos kino pagrindinė kryptis. Bet ir nemanau, kad padarėmė kažką tokio, kas nesusiję su šiandienine Rusija. Daugelis man sako: koks tu šaunuolis, kad taip padarei, koks tu drąsus, nieko nebijai. Nesuprantu, ko turėčiau bijoti. Kalbu apie save ir apie dalykus, kuriuos žino visi. Kodėl turėčiau tai nutylėti.

 

Manau, kad tokia, atrodytų, savaime suprantama nuostata šiais laikais yra neįtikėtina drąsa.

Gaila, bet turiu sutikti, kad tai drąsu. Nors man tai elgesio norma. Jei matai, kad žmogui bloga, kad jis krinta, – prieisi ir padėsi. Juk tai elementaru. Būtų keista elgtis kitaip. Kodėl reikėtų užsiimti savicenzūra? Arba apsimesti, kad nieko nevyksta? Man tai nepriimtina. Man nelabai svarbu, kad filmas neturės didelio pasisekimo dabar. Labiau rūpi, ar jis išliks svarbus ryt, poryt arba dar po kurio laiko.

 

Panašiai neseniai kalbėjo Larsas von Trieras. Anot jo, atvilioti žiūrovus į kino salę nėra svarbiausias kino uždavinys, nebent norite, kad jie nesitrainiotų gatvėmis. Svarbiau, kad filmas gyvuotų bent kokius dvidešimt metų.

Tikrai nenoriu, kad mano filmai visiems patiktų. Svarbiausia, kad jie patiktų mamai ir tėčiui. Kai Rusijoje sakoma, kad mano filmai nepatriotiniai, jų siužetai turi menką nacionalinę reikšmę ir t.t., darosi baisu. Dar prieš kokį dešimtmetį to nebuvo. Ir kaip tai galėjo nutikti per tokį trumpą laiką – nesuprantu.

 

Kiekvieno Jūsų filmo pagrindas yra metafora. „Korekcijos klasėje“ tai jaunų  žmonių neįgalumas, „Zoologijoje“ – pagyvenusiai moteriai išaugusi uodega. Kokia metafora žaidžiama naujausiame filme? Ar tai nejautra skausmui?

Viskas atsiranda neatsitiktinai. Jau filmo pavadinime užkoduotas daugiaprasmiškumas: mesti, pamesti, numesti, atmesti... (rusiškai podbrosy – liekanos, atmatos, kas numesta, pamesta). Pagrindinį herojų mama numeta į internetą, o paskui jį pasiima ir išnaudoja, mesdama po mašinomis. Viskas labai artimai susiję. Svarbi ir pagrindinio herojaus savybė – nejautra skausmui. Todėl mama jo iš pradžių atsisako, todėl paskui pasiima. 

 

Ar toks sutrikimas egzistuoja, ar tai išmonė?

Taip, tai reta, sudėtinga ir baisi medicininė diagnozė. Žmogus auga nejausdamas jokio skausmo, net gali numirti nieko nejausdamas. Tai vadinama analgezija. „Šoklyje“ pagrindinio herojaus klausia: „Ar tiesa, kad nejauti fizinio skausmo?“ – „Ne, aš tiesiog kitaip jį jaučiu“, – atsako jis. Tačiau filme jis patenka į tokias aplinkybes, kai staiga pradeda jausti skausmą.

Bet visa tai jau yra meninės žaismės erdvė. Dokumentiniame kine visko taip supinti ir žaisti daugiaprasmiškumu negaliu. Ten būtų atskiras filmas apie policiją, atskiras apie vaikiną, nejaučiantį skausmo, dar kitas – apie motinos ir sūnaus santykius. Dokumentiniame kine viskas būtų atskirai. Vaidybiniame filme visas šias linijas galiu sujungti, parodyti, kaip viskas vyksta vienoje šeimoje su vienu žmogumi.

 

Gal todėl ir perėjote iš dokumentikos į vaidybinį kiną?

Turbūt. Filmuoti dokumentinį filmą labai įdomu, bet supranti, kad atsižvelgiant į tai, ką padarys herojus, keisis koncepcija ir siužetas. Kažkuriuo metu supranti, kad herojus nedaro, ką reikėtų daryti. Vaidybiniame  kine iš anksto žinai, kas ir kaip bus. Vaidybinis kinas tapo įdomesnis. Įvyko transformacija.

 

Pradėjote nuo dokumentikos, paveiktas tėčio Ivano Tverdovskio?

Taip, užaugau dokumentininko šeimoje. Dokumentinio kino kūrėjai – tėčio draugai, kolegos, bendradarbiai – buvo šeimos ratas. Nuo vaikystės žiūrėjau žinomų režisierių Vitalijaus Manskio, Sergejaus Mirošničenkos, Sergejaus Loznicos, Aleksandro Gutmano ir kitų filmus. Jie buvo mano šeimos aplinkos žmonės, rodė vienas kitam savo filmus, vedėsi į peržiūras vaikus, kurių nebuvo kam palikti. Man tai patiko. Dar labiau patikdavo, kai tėtis vesdavosi mane į filmavimus. Tada jam mažai rūpėdavau ir galėjau užsiimti tuo, kas įdomu. Buvau laisvas, o vietos, į kurias jis vyko, įdomios. Niekad neužmiršiu, nors buvau dar visai mažiukas, kaip tėtis filmavo Novodevičės kapinėse. Buvo jau beveik tamsu. Įspūdį darė gražūs paminklai, nors tada nežinojau, kokie žmonės ten palaidoti. Iki šiol atsimenu, kad pamaniau, jog gerai būtų tose kapinėse turėti vietą.

 

Tai įsimena visam gyvenimui. Tai buvo visai kitoks gyvenimo būdas, nei matydavau atėjęs į svečius pas draugus, kurių mama ir tėtis grįžta kasdien aštuntą iš , nemėgstamo darbo, nori kažką pakeisti, bet nieko nekeičia, yra nepatenkinti gyvenimu. Mūsų šeimoje buvo kitaip.

 

Šeima svarbi visuose Jūsų filmuose. Dažnai apie šeimą kalbama idealistiškai, bet „Šoklyje“ rodote visai kitokį mamos ir sūnaus ryšį.

„Šoklyje“ iš pradžių situacija atrodo daug žadanti ir puiki: mama pasiima sūnų iš internato. Jie tampa šeima. Man rodos, norėjau (nežinau, kaip pavyko, bet man tai svarbu) užimti šios herojės poziciją. Per ją žiūriu į žmones, kuriuos pameta. Niekuo jos nekaltinu. Ją pateisinu. Yra visokių aplinkybių, neleidžiančių jai elgtis kitaip. Ji taip elgiasi ne todėl, kad išnaudotų ar apgaudinėtų savo sūnų. Ji tiesiog jam rodo: pasaulis yra toks, turi jame išmokti gyventi, ir panardina sūnų į tą gyvenimą. Ji rodo, kad taip galima gyventi ir viskas bus gerai. O herojus mato, kad anaiptol nėra gerai. Jis nenori taip gyventi, bet nieko pakeisti negali.

 

Žinoma, šiame filme projektavau ir savo santykius su mama, nors mano situacija kitokia, niekas manęs į internatą neatidavė. Tačiau yra momentų, kurių, matyt, norėčiau savo santykiuose su mama, ir tai įdėjau į filmą. Kai matau, kas vyksta su filmo herojais, negaliu sakyti, kad skaudu, bet žinau, jog daug kas mano gyvenime galėjo būti kitaip.

 

Kaip rinkotės aktorius?

Sudėtingiausia šiame filme man atrodė rasti pagrindinį herojų. Pirmą bandymų dieną pats pirmas atėjo jaunas septyniolikmetis vaikinas, kuris mokosi Maskvos kinematografijos institute. Jo aktorinis fakultetas dabar ne pati geriausia vieta ieškoti aktorių – ten geri režisūros, operatorių fakultetai. Taigi ateina tas vaikinas, neįtikėtinai žavus, ir pirmiausia sako: „Mano vardas taip pat Denisas.“ Toks pat kaip filmo pagrindinio herojaus. Mes, žinoma, jo išklausėme, padėkojome – ačiū, iki, susisieksime. Ėjo dienos, mėnesiai, mes bandėme ir bandėme, maniau, vis tiek ką nors rasim. Na, negali juk svarbiausias aktorius ateiti pirmas pirmą bandymų dieną, ir dar tokiu pat vardu kaip pagrindinis herojus! Peržiūrėjome visus, bet pasirinkome jį – Denisą Vlasenką. Nesigailėjau nė minutės.

 

Sunku buvo rasti ir aktorę, vaidinsiančią mamą, kuri už sūnų nedaug vyresnė, mat pagimdė būdama penkiolikos. Ją suvaidino Anna Sliu. Pamažu subūrėmė visą aktorių ansamblį: lietuvių aktorę Vilmą Kutavičiūtę, Danilą Steklovą, Maksimą Vitorganą ir kitus.

 

Kokį pasirinkote filmo vaizdinį sprendimą?

Anksčiau visada aukodavau vaizdą. Pradėjau dirbti dokumentiniame kine, kur vaizdas „aptarnauja“ tai, kas vyksta kadre. Vaizdo reikšmė man buvo antrinė. Ankstesnes dvi vaidybines juostas filmavau su jaunais operatoriais, debiutantais, kurie sekė paskui mane, t.y. paisė mano keliamos užduoties sukurti tokį vaizdą, kuris netrukdytų žiūrėti vykstančias ekrane istorijas. „Šoklyje“ supratau, kad yra scenų, kuriose vaizdo meninė kokybė taip pat labai svarbi. Tad užduotis buvo rasti operatorių, kuris supranta mane, bet, kita vertus, neišduos savo principų ir nepasiduos net pasąmoningam mano spaudimui. Man rodos, bendradarbiauti su operatoriumi Denisu Alarkonu Ramiresu mums pavyko.

 

Dėl muzikos irgi pasisekė. Ją parašė jaunas kompozitorius Kirilas Richteris, šiuo metu vienas paklausiausių Rusijos kino muzikos kūrėjų. Su Kirilu puikiai vienas kitą suprantame ir jaučiame. Jis gerai žino kontekstą, apie kurį  kalbu. Gyvename panašioje socialinėje aplinkoje, skirtingomis priemonėmis kalbame apie tuos pačius dalykus. Pradėjau aiškiai suprasti, kokia svarbi kine muzika. Matyt, keičiuosi. Man tuoj bus trisdešimt, o sąmoningai pradėjau filmuoti aštuoniolikos. 

 

Prie šio filmo gamybos prisidėjo ir Lietuva. Kaip sekėsi bendradarbiauti?

Esu labai patenkintas. Su lietuviais daugiausia kūrėme garsą, dirbau su aukščiausios klasės profesionalu Jonu Maksvyčiu. Labai laukiu „Šoklio“ premjeros Lietuvoje, tikiuosi, kad ji čia įvyks. Norėčiau pamatyti lietuvių publikos reakciją.

 

Kas laukia po „Šoklio“ premjeros, ko ketinate imtis?

Dabar sklando juodasis humoras: mūsų, režisierių, laukia kalėjimas... Tikiuosi, kad ne. Turiu didelių planų. Taip, situacija labai skaudi ir sunki, nes susijusi su mano kolegomis, bičiuliais, žmonėmis, kuriuos pažįstu. Kūryba tokiu metu nutolsta.

Dabar labai norėčiau baigti tą dokumentinį filmą, apie kurį pasakojau. Tačiau nemanau, kad ir toliau užsimsiu dokumentika. Man įdomiau vaidybinis kinas, domina teatras. Nesakau, kad noriu tapti teatro režisieriumi, bet pabandyti norėčiau. Dabar dar toks metas, kai galiu sau leisti mokytis, bandyti ir suvokti, ką galėčiau dar padaryti. Man tai svarbu.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė

Kadras iš filmo „Šoklys“
Kadras iš filmo „Šoklys“