7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Norėjau perteikti laiko dvasią

Kantemiras Balagovas apie „Ankštumą“

 

Parengė Kora Ročkienė
Nr. 23 (1260), 2018-06-08
Kinas
 Kadras iš filmo „Ankštumas“
Kadras iš filmo „Ankštumas“

Pernykščių Kanų atradimą – debiutinį Kantemiro Balagovo filmą „Ankštumas“ („Tesnota“, Rusija, 2017) šiemet parodė „Kino pavasaris“, pagrindinį vaidmenį sukūrusi Darja Žovner buvo apdovanota už geriausią moters vaidmenį. Nuo penktadienio filmas bus rodomas „Skalvijoje“, bet seansų nedaug, tad siūlome nepražiopsoti. „Ankštumas“ nukelia į 1998-uosius, Šiaurės Kaukazą, Kabardos-Balkarijos sostinę Nalčiką. Filmo veikėjai – dvi žydų šeimos, kurių ką tik susižadėjusių vaikų pagrobėjai reikalauja didžiulės išpirkos. Vaikino sesuo Ilana bando padėti, bet ji pati turi rūpesčių, o kaimyninėje Čečėnijoje vyksta karas.

 

Balagovas – garsaus rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo mokinys. Kabardos-Balkarijos universitete 2011-ųjų rudenį Sokurovas surinko kino režisūros kursą. 2015 m. studentai pradėjo kurti diplominius filmus, kuriuos finansuoja Sokurovo fondas „Primer intonacii“. Vienas jų – „Ankštumas“. Pateikiame režisieriaus interviu rusų žurnalui „Esquire“ bei „Amerikos radijui“ fragmentus. Su Balagovu kalbėjosi Jegoras Moskvitinas, Nina Romodanovskaja ir Olegas Sulkinas.

 

Filmo pabaigoje sakote: „Nežinau, kas paskui atsitiko tiems žmonėms.“ Tikrai nežinote?

Ne visa istorija paremta tikrais įvykiais. Jaunos žydų poros pagrobimas dėl išpirkos, santykiai veikėjų šeimose – visa tai nuausta iš asmeninės patirties ir istorinių faktų. Bet tai ne dokumentinis pasakojimas. Kažkuriuo momentu veikėjai ima tave už rankos ir veda ten, kur jiems reikia. Autorius turi būti drąsus, kad atsitrauktų ir suteiktų jiems asmeninės erdvės.

 

Ar iki filmo pažinojote Nalčiko žydų bendruomenės gyvenimą?

Taip, kai buvau paauglys, draugavau su žyde. Buvau jų šeimos šventėse, gimtadieniuose, šį bei tą supratau apie žydų šeimą ir joje karaliaujantį matriarchatą.

 

Esate įsitikinęs, kad tai matriarchatas, o ne patriarchatas?

Kalbu ne apie kalnų žydus, o apie aškenazius, Europos žydus. Vieną dieną merginos mama uždraudė jai susitikinėti su manimi, nes mes „iš skirtingų genčių“. Tą patį Ilanai filme sako jos mama.

 

Bet kas filmo veikėjams galėjo atsitikti vėliau? Koks likimas būtų laukęs žydės ir kabardino, jeigu jie būtų susituokę?

Na, ji bet kuriuo atveju nebūtų už jo ištekėjusi, nes Zalimas, kitaip nei Ilana, nesugeba peržengti nacionalinių ir religinių ribų. Šiuo požiūriu žydės daug stipresnės už Kaukazo vyrus. Jis nebūtų pasipriešinęs tėvų valiai, kurie būtų buvę prieš. Iš dalies mano herojė tai supranta.

 

 

Ar turėjote kitų finalo variantų? Ar supratote, kur reikia sustoti, kokiu momentu?

Dar scenarijaus stadijoje supratome, kur ir kokia turi būti pabaiga, nes Sokurovas mums visada sakydavo, kad finalai gali būti du – arba veiksmo, arba žodinis. Man pasirodė, kad reikia apsistoti ties žodžiais, nes jais galima baigti daug skaudžiau nei veiksmu.

 

Papasakokite apie aktorius. Kaip juos radote?

Atranka buvo labai sudėtinga. Darją Žovner radome Maskvoje, ji baigusi Maskvos dailės teatro mokyklą. „Ankštumas“  – jos kino debiutas. Motiną ir tėvą vaidina Sankt Peterburgo teatro aktoriai, o Davidą suvaidinęs Veniaminas Kacas yra virėjas, bet turi aktoriaus patirties – filmavosi pas Aleksejų Germaną jaunesnįjį.

 

Man patiko, kaip kadre sukūrėte ankštumo pojūtį. Kaip atėjo į galvą idėja naudoti tokią kamerą? Gal patarė Sokurovas?

Ne, tai mano idėja. Iš pat pradžių žinojau, kad tai bus 4:3 kadras, nes man reikėjo ankštumo ir veidų stambiu planu. Šioje istorijoje man svarbu žmogus, maksimaliai susitelkiu į veikėjus.

 

Papasakokite apie Sokurovo mokyklą Nalčike.

Sokurovas pas mus atvažiuodavo dukart per mėnesį. Jis uždraudė mums žiūrėti jo filmus, mokė būti profesionalais ir iš visų jėgų diegė mums meilę literatūrai. Sokurovas teigia, ir aš visiškai su juo sutinku, kad literatūroje viskas jau yra – charakteriai, veikėjai, istorijos, visos kolizijos ir konfliktai.

 

Kodėl Sokurovas draudė žiūrėti jo filmus?

Jis nenorėjo, kad mokyklą baigtų dvylika naujų sokurovų. Jis norėjo, kad kiekvienas iš mūsų turėtų savo braižą, kad išmoktume mąstyti ir laisvai jaustis kinematografinėje erdvėje. Jis neįtikėtinas žmogus, todėl dabar stengiasi, kad kiekvienas jo studentas sukurtų debiutinį filmą. Man regis, tai žygdarbis, nes jis neprivalo to daryti.

 

Ar Sokurovas rinks kitą kursą Nalčike, ar šis projektas jau baigtas?

Man regis, Sokurovas iš dalies gailisi, kad surinko mūsų kursą, nes, daugeliu požiūrių, mes nepateisinome jo vilčių. Būta ir nedėkingumo. Kiek žinau, Sokurovas neplanuoja rinkti kurso, bet jis toks nenuspėjamas, kad viskas įmanoma. Tačiau tai bus tikrai ne Šiaurės Kaukaze, nes jis nusivylė žmonėmis.

 

Ar yra tokių temų, kurios mokykloje būtų buvusios tabu ir kurių Sokurovas jokiu būdu nebūtų palaikęs?

Prieš pradėdamas mokytis pas Sokurovą filmavau mėgėjišką serialą Tarantino stiliumi. Kai stojau, jis pasakė: „Jei filmuosi prievartą, pas mane nesimokysi.“ Dabar suprantu, kodėl jis taip pasielgė, ir esu dėkingas, nes labai svarbi yra saviaukla. Jei režisierius neturi vidinių ribų, nieko gero nebus. Patekau pas Sokurovą atsitiktinai. Studijavau ekonomiką Krasnodaro universiteto Stavropolio filiale, bet greitai supratau, kad tai ne man. Paprašiau tėvo, kad nupirktų fotoaparatą, nes norėjau išbandyti save fotografijos srityje, tačiau galiausiai labiau sudomino vaizdo įrašymo funkcija, pradėjau filmuoti Nalčike serialą apie jaunuolius, kurie susiduria su vietinėmis problemomis. Per metus nufilmavau apie dešimt serijų po dešimt minučių, dėjau jas į „YouTube“. Žiūrovai pasidalijo į „už“ ir „prieš“. Man tai patiko, tęsiau filmavimą. Galų gale supratau, kad jei noriu kažko daugiau, reikia mokytis. Patartas draugo, nusiunčiau darbus Sokurovui, apie kurį tada nieko nežinojau. Sokurovas pakvietė mane iškart į trečią kursą.

 

Ar pasižiūrėjęs „Ankštumą“ Sokurovas Jus kritikavo? Ar buvo pastabų, į kurias atsižvelgėte?

Pirmas įspūdis buvo teigiamas. Bet žiūrint pirmąjį variantą pastabų visada yra. Iš pradžių filmo trukmė buvo dvi su puse valandos, tad mes jį sutrumpinome. Kai pasižiūrėjau filmą dideliame Kanų ekrane, supratau, kad reikėjo dar trumpinti. Bet, matyt, tiesiog pavargau nuo filmo, nes žiūrėjau jį bene šimtą kartų. Dar Sokurovas turėjo pastabų dėl montažo, ritmo ir garso. Kai ką ištaisėme, kai ko ištaisyti nepavyko.

 

Kodėl ėmėtės Čečėnijos karo ir Rusijos ties amžių riba temos?

Man atrodo, kad kiekvieno žmogaus atmintyje yra tam tikra atkarpa, prie kurios grįžtama visą gyvenimą. Man tai buvo 10-asis dešimtmetis. Buvau vaikas, todėl prisiminimai gana fragmentiški, bet vietos pojūtis labai stiprus. Kažkodėl noriu ten grįžti. Tikiuosi, kad filme pavyko perteikti laiko dvasią. Kai kalbama apie karo temą – jai reikia refleksijos. Deja, jos nėra, nes regionuose kino gamyba nevyksta, o centrinė Rusijos dalis paprasčiausiai tuo nesuinteresuota.

 

Filme panaudojote rusų kareivių nužudymo vaizdo įrašą. Ar sprendimas įdėti jį į filmą nesulaukė ginčų?

Tai vienprasmiškas sprendimas, jis buvo scenarijuje. Supratau, kad tai būtina norint perteikti laiko ir geografijos kontekstą, kad žiūrovai, ypač europiečiai, suprastų, kur gyvena mano veikėjai, kodėl jų tokie charakteriai ir kodėl jie visą laiką laukia karo.

 

Filmas labai tikroviškas. Žvėriškas rusų kareivių nužudymas net, sakyčiau, pernelyg tikroviškas. Juk Jūs naudojate vadinamąjį snuff – realios žmogžudystės kadrus.

Žiūrėjau šį įrašą dar paauglys, jis plito mokykloje. Mums buvo trylika keturiolika metų, kelis kartus visi žiūrėjome tą kasetę. Svarstėme. Ginčijomės apie mirtį, žudymą. Norėjau perteikti laiką, kai atmosfera Šiaurės Kaukaze pradėjo kaisti ir Nalčiko gyventojai bijojo, kad Čečėnijos karas persikels pas juos. Be to, man meno sukurtas ir dokumentinis pasauliai – tai dvi paralelinės tikrovės, norėjau, kad jos filme susidurtų.

 

Svarbiausias klausimas, dėl kurio 1998-aisiais nesutarė žiniasklaida, kaip vadinti budelius iš vaizdajuostės. Jie teroristai ar sukilėliai? Kokį terminą vartotumėte Jūs?

Aš jų nevadinčiau niekaip. Man regis, tokių žmonių negalima net įvardyti. Tikrai nevadinčiau jų musulmonais. Aš jų tiesiog neįvardyčiau, nes jie neturi teisės būti įvardijami.

 

Kokios reakcijos laukiate iš jaunų rusų ir kaukaziečių, kurie pasižiūrės filmą?

Man atrodo, kad Kaukazo žiūrovams filmas nepatiks, bet labai noriu, kad jis paliestų jų širdis. Kad ir kaip pakiliai tai skambėtų, filme aš nieko nesmerkiu. Sokurovas įdiegė mums meilę literatūrai, o literatūra – tai pirmiausia humanizmas. Labai nenoriu aštrinti bet kokių konfliktų. Noriu susitaikymo, tačiau netikiu, kad kinas gali pakeisti pasaulį.

 

Jūsų filme vienas veikėjas klausia: „Kodėl Rusija visada yra karo būsenos?“ Ar Jūs galite atsakyti į šį klausimą?

Ne. Aš nežinau.

 

Sokurovas draudė žiūrėti jo filmus. Bet juk Jūs neklausėte?

Žinoma, žiūrėjau. Mano mėgstamas filmas – „Tėvas ir sūnus“, nes tai toks taktiliškas ir šviesus, jausmingas kinas, kad paprasčiausiai neturiu su kuo palyginti patirties, kurią jis suteikė.

 

Ar jau nusprendėte, apie ką bus kitas Jūsų filmas?

Taip, noriu filmuoti istoriją, neturinčią nieko bendra su Šiaurės Kaukazu. Ji apie merginą, kuri Antrojo pasaulinio karo metais grįžo iš fronto ir bando pradėti naują gyvenimą, bet jai tai nepavyksta. Nepavyksta, nes gyventi ir išgyventi pokariu, mano galva, daug sunkiau. Remiuosi Svetlanos Aleksijevič knygos „Nemoteriškas karo veidas“ pasakojimais ir Andrejaus Platonovo apsakymų motyvais. Man atrodo, kad jo prozos personažai neįtikėtini, parodyti juos kine – labai įdomu. Pažiūrėsim, ar pavyks.

 

Visada stebėjausi, kodėl nėra nė vienos, net tolimos, Aleksijevič „Cinko berniukų“ ekranizacijos. Ten tiek daug istorijų.

Taip. Arba štai Platonovo „Laimingoji Maskva“. Jo jėga – žodis, gal todėl Platonovą taip sunku ekranizuoti. Regis, tai pavyko tik Sokurovui. Mes sukūrėme originalią istoriją, kurios nėra Aleksijevič knygoje. Skaičiau ją, kabinausi už konkretaus epizodo ir bandžiau įsivaizduoti, kas buvo iki jo ir kas buvo paskui. Tačiau ne visada būna taip, kaip sumanyta. Veikėjai patys veda tave ten, kur net nežadėjai kišti nosies.

 

Kuo Jus sudomino Leningrado blokados, pokario tema?

Filmas bus ne apie blokadą, o apie dvi moteris, kurios grįžusios į Leningradą bando grįžti ir į taikaus gyvenimo tėkmę, gyventi taip, kaip gyveno prieš karą. Miestas bus fonas, svarbiausia – dviejų filmo herojų istorija. Vyrų požiūris į kariavusias moteris buvo ypatingas – dauguma nenorėjo jų vesti. Tai visada buvo nutylima, bet visi suprato, kas vyko su moterimis kare. Ten vienas tikslas – išgyventi, o po karo viskas jau kitaip.

 

Parengė Kora Ročkienė

 

 Kadras iš filmo „Ankštumas“
Kadras iš filmo „Ankštumas“
 Kadras iš filmo „Ankštumas“
Kadras iš filmo „Ankštumas“
 Kadras iš filmo „Ankštumas“
Kadras iš filmo „Ankštumas“
 Kadras iš filmo „Ankštumas“
Kadras iš filmo „Ankštumas“