Mirė Kira Muratova
Birželio 6 d. Odesoje (Ukraina) mirė Kira Muratova – viena originaliausių ir nepriklausomiausių autorinio kino kūrėjų. Ji gimė 1934 m. Sorokoje (dabartinė Moldavija), inžinieriaus ir gydytojos – Rumunijos komunistų partijos pogrindžio veikėjų – šeimoje. Muratova studijavo filologiją Maskvos universtitete, 1959 m. baigė Maskvos kinematografijos institutą, 1961 m. pradėjo dirbti Odesos kino studijoje. Pirmuosius filmus ji kūrė kartu su Aleksandru Muratovu. Savarankiškas debiutas – filmas „Trumpi susitikimai“ – pasirodė 1967 metais. Muratova sukūrė dvidešimt filmų. Sovietmečiu jie buvo draudžiami – dedami „ant lentynos“, permontuojami be režisierės žinios, tada ji išimdavo iš titrų savo pavardę ir pasirašydavo Ivanu Sidorovu. Jai buvo draudžiama dirbti kine, bet Muratova visada liko ištikima sau, svarbiausias jos gyvenimo principas buvo kūrybos laisvė. Gal todėl ji iki šiol deramai neįvertinta – Muratovos filmai buvo pernelyg originalūs ir sudėtingi ne vienam garsiam kino festivaliui. Savitas režisierės filmų „Ilgos palydos“, „Lemties permaina“, „Asteninis sindromas“, „Jausmingas milicininkas“, „Trys istorijos“ ir kitų stilius atpažįstamas iškart: jo pagrindas – visiška laisvė ir jokių kompromisų. Muratovos filmuose vaidino profesionalūs aktoriai ir mėgėjai, jų istorijos – paprastos, kartais sentimentalios, kartais groteskiškos, o kartais ir tragiškos, jie ironiški ir intertekstualūs, bet juose visada slypi filosofinis režisierės požiūris į žmogų ir pasaulį. Paklausta apie šio stiliaus pagrindą Muratova atsakė vienu žodžiu: „Eklektika.“ Pirmieji jos filmai buvo novatoriški, o kurti po SSRS žlugimo – tiesiog avangardiniai: Muratova nuolat eksperimentavo su kino kalba ir jos galimybėmis, atsisakydavo bet kokių kompromisų su žiūrovais. Paskutinis Muratovos filmas „Amžinas sugrįžimas“ pasirodė 2012 m., tada režisierė pareiškė pasitraukianti iš kino.
Viename interviu 2016 m. Muratova sakė: „Aš gyva, aš visiškai gyva, manyje mažai mirties. Gyvenime esu labiau oportunistė... Nekenčiu viso savo gyvenimo. Kaip manote, ko aš nekenčiu? Žemės traukos. Materialumas, žemės trauka – tai mano siaubingi, niekingi vidiniai ir išoriniai priešai. Bet kiną aš visada vadinau laisvės karalija. Taip jį ir jaučiu. Tai laisvė kvėpuoti, daryti viską, ką noriu, kas šaus į galvą, nesusimąstant, negalvojant apie jokius „atsiprašau“, „prašau pasislinkti“, „nenorėjau to pasakyti“, „turėjau omenyje visai ką kita“. Žinoma, yra tai, ką aš moku, tai, kas man pavyksta. Jei matau, kad kažko norėjau, bet nepavyko, tiesiog iškart metu. Vadinasi, nemoku to padaryti, man tai neduota, matyt, tai moka kažkas kitas. Ieškosiu kitų formų ir apskritai pakeisiu savo susidomėjimo kryptį.“
Pasirodė Damieno Chazelle’io filmo anonsas
Internete pasirodė oficialus naujo Damieno Chazelle’io („Kalifornijos svajos“) filmo „Pirmas žmogus“ („First Man“) anonsas. Filmas pasakoja apie astronautą Neilą Armstrongą, kuris pirmasis 1969-ųjų liepos 21 d. žengė žingsnį Mėnulyje. Pagrindinį herojų suvaidino Ryanas Goslingas. Filmas ekranuose (tikėkimės, ir Lietuvos) pasirodys spalio mėnesį.
Anonsą galima pasižiūrėti čia: https://www.youtube.com/watch?v=O9Y7DTCn7Cc
Filmas apie Anthony Perkinso ir Tabo Hunterio santykius
J.J. Abramsas ir Zachary Quinto rengiasi prodiusuoti filmą apie dviejų amerikiečių kino žvaigždžių Tabo Hunterio ir Anthony Perkinso meilės ryšį. Abu aktoriai buvo priversti slėpti savo homoseksualumą. Autobiografinėje knygoje „Tab Hunter Confidential: The Making of a Movie Star“ aprašytas jų ryšys jau įkvėpė dokumentinį filmą „Tab Hunter Confidential“ (2017). Tikruoju sekso simboliu vadintas Hunteris išgarsėjo suvaidinęs Raoulio Walsho ir Sidney Lumeto filmuose, vėliau, kai jo seksualinė orientacija buvo atskleista, nusifilmavo skandalingame Johno Waterso filme „Poliesteris“ (1981). Perkinsas, kurį išgarsino Normano Beitso vaidmuo Alfredo Hitchcocko filme „Psichopatas“, 1992 m. mirė nuo AIDS. Hunteriui dabar aštuoniasdešimt septyneri. Kol kas nežinoma, kas bus filmo režisierius ir kas vaidins pagrindinius vaidmenis, o scenarijų rašo Pulitzerio premijos laureatas Dougas Wrightas.
Paaiškėjo „Kinotavr 2018“ laureatai
Sekmadienio vakare Sočyje baigėsi atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Pagrindinio konkurso žiuri, kuriam vadovavo režisierius Aleksejus Popogrebskis, pagrindiniu prizu apdovanojo Natalijos Meščianinovos filmą „Pasaulio širdis“ („Serdce mira“). Stepanui Devoninui atiteko prizas už geriausią vyro vaidmenį. Filmui taip pat įteiktas Danilo Dondurejaus prizas, kurį skiria Rusijos kinotyrininkų ir kino kritikų gildija. Prie „Pasaulio širdies“ sukūrimo prisidėjo ir Lietuva.
Už geriausią režisūrą apdovanotas Grigorijus Konstantinopolskis, sukūręs filmą „Rusų kipšas“ („Russkij bes“).
Už geriausią moters vaidmenį apdovanota Anna Sliu, suvaidinusi Ivano I. Tverdovskio filme „Šoklys“ („Podbrosy“). Prizas už geriausią operatoriaus darbą skirtas šio filmo operatoriui Denisui Alarkonui Ramiresui. „Šoklys“ – bendros Rusijos, Lietuvos, Airijos ir Prancūzijos gamybos filmas.
Grigorijaus Gorino prizu už geriausią scenarijų apdovanoti Avdotja Smirnova, Anna Parmas ir Pavelas Basinskis, filmo „Vieno paskyrimo istorija“ („Istorija odnogo naznačenija“) scenarijaus autoriai.
Mikaelio Tariverdijevo diplomu už muzikinį filmo sprendimą apdovanoti Leonidas Desiatnikovas ir Aleksejus Serguninas, sukūrę filmo „Van Gogis“ („Van Gogi“, rež. Sergejus Livnevas, Rusija, Latvija) muziką.
Specialiuoju žiuri diplomu „už jaudinantį karo vaiko akimis vaizdo sukūrimą“ apdovanota Marta Kozlova, suvaidinusi Aleksejaus Fedorčenkos filme „Anos karas“ („Voina Anny“).
Konkursinės debiutinių filmų programos nugalėtojais tapo du filmai – Vladimiro Bitokovo „Gilios upės“ („Glubokije reki“) ir Aleksandro Gorčilino „Rūgštis“ („Kislota“). Trumpo metražo filmų konkurso žiuri, kurio darbe dalyvavo ir Severija Janušauskaitė, nugalėtoju paskelbė Igorio Poplauchino filmą „Kalendorius“ („Kalendar“).
Parengė Ž. P.
