Nors amerikiečių režisierius Paulas Thomas Andersonas visada minimas tarp talentingiausių šių dienų kino kūrėjų, lietuvių platintojai jo filmų vengia ir kino teatruose nerodo. Ne išimtis ir 2014 m. Andersono „Žmogiškoji silpnybė“ (TV1, šįvakar, 8 d. 22.55), sukurta pagal postmodernistinį Thomaso Pynchono romaną (beje, tai pirmoji Pinchono ekranizacija). Gaila, nes šį vieną neįtikimiausių režiseriaus kūrinių reikia žiūrėti dideliame ekrane, juolab kad jis ir filmuotas 35 mm juostoje. Filmas užbaigia neformalią Andersono trilogiją apie Amerikos beprotybę ir paranoją, ją sudaro „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“.
„Žmogiškoji silpnybė“ nukelia į 8-ojo dešimtmečio Kaliforniją, kur vis dar gyva „gėlių vaikų“ kontrkultūra, bet ją jau pridengė Charleso Mansono gaujos nusikaltimų šešėlis. Rašytojas yra taip apibūdinęs šį laikotarpį: „Gyvenimas psichodeliškame 7-ajame dešimtmetyje buvo kupinas tokios daugybės perspėjimų nepasitikėti žmonėmis, kad jų negalima buvo nubraukti vienu marihuanos suktinės mostu, o 8-asis dešimtmetis visai neatrodė labiau žadantis.“ Į talpią kriminalinio romano struktūrą rašytojas sudėjo labai skirtingus, kartais visai netikėtos kilmės elementus, tad kritikai dažnai kalba apie „isterišką realizmą“. Čia niekas nėra taip, kaip atrodo iš pradžių.
Panardintos populiariosios kultūros mitologijoje „Žmogiškosios silpnybės“ fabulos neįmanoma atpasakoti, juolab kad režisierius pasirinko nukrypimų pilną pasakojimo būdą ir, regis, mėgaujasi barokiškais dialogais. Pagrindinis šio stilizuoto a la Chandleris pasakojimo herojus yra amžinai apsirūkęs privatus detektyvas Laris Sportelas (puikus Joaquino Phoenixo vaidmuo), tiriantis buvusios draugės ir jos turtingo gerbėjo dingimą ir dar dvi bylas. Ekrane vienas po kito pasirodo gausūs ir ryškūs veikėjai – „Arijų brolijos“, „Juodųjų panterų“, kinų sindikato „Auksinė iltis“, keistos sektos, kuri renkasi psichiatrijos ligoninėje, ir net odontologų profsąjungos nariai. Netrukus paaiškės, kad visi trys tyrimai susiję, ir per dvi su puse valandos Andersonas ir tyrimus, ir personažus virtuoziškai grakščiai sujungs į vieną giją. Tada paaiškės, jog „Žmogiškoji silpnybė“ – labai aktualus Lietuvai filmas apie tai, kad už pasaulinio sąmokslo iliuzijos (arba dieviškojo sumanymo) visada slypi banali paranoja. Gal todėl filmas kartais suskamba kaip dekadentiškos anų laikų atmosferos parodija. Didžiausi filmo pliusai – tobula režisūra ir novatoriški sprendimai, Jonny Greenwoodo („Radiohead“) muzika, siurrealistinis humoras ir, žinoma, aktorių ansamblis: Joshas Brolinas, Owenas Wilsonas, Katherine Waterstone, Reese Witherspoon, Benicio del Toro ir dar koks pusšimtis kitų.
Pasižiūrėjus bet kurį Andersono filmą, kad ir kino teatruose vis dar rodomą „Nematomą siūlą“, sunku grįžti prie įprasto kino srauto. Tarkime, prie scenaristo Williamo Monahano („Infiltruotieji“) režisūrinio debiuto „Londono bulvaras“ (TV3, 13 d. 22.30). Į šį bulvarą sugrįžta smulkus nusikaltėlis, kalėjime atlikęs bausmę už žmogžudystę. Mičelas (Colin Farrell) nori pradėti garbingą gyvenimą ir turėdamas auksines rankas įsidarbina pas emociškai pakrikusią žvaigždę Šarlotą (Keira Knightley). Į jo pareigas įeina ir saugoti šeimininkę nuo įkyrių paparacų. Viskas klojasi gerai, kol Mičelo nepasiveja jo praeitis...
Monahanui patinka stebėti nusikaltėlių aplinką, spalvingus jos personažus, pasakoti apie tai, kaip garbingas žmogus jaučiasi pasaulyje, pilname banditų ir puolusių moterų. Režisieriaus humoras kupinas kartėlio ir melancholijos, juolab kad „Londono bulvaro“ sumanymas gimė iš garsiojo Billy Wilderio filmo „Saulėlydžio bulvaras“, kurio herojė buvo visų pamiršta žvaigždė.
Man nostalgiją sužadino kelios, bijau, jau niekam nebežinomos pavardės iš ilgo Konrado Petzoldo filmo „Mirtina klaida“ (TV1, 10 d. 21 val.) aktorių sąrašo: Arminas Mueller-Stahlis, Gojko Mitičius, Annekathrin Buerger, Rolfas Hoppe, Hanjo Hasse ir Bruno O’Ya – estų aktorius ir dainininkas, suvaidinęs vyriausią brolį Lokį Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“. Žalakevičius pokario kovas filme pavertė vesternu, „Mirtina klaida“ – taip pat vesternas, tik sukurtas VDR. Baltieji čia skriaudžia indėnus ir neteisėtai ieško naftos jų rezervate. Netrukus miršta penki indėnų vadai, o turintis čiabuvių kraujo policininkas Krisas bando rasti žudikus.
Kinas dažnai užsiima mitų kūrimu. Vienas britų kritikas mitų kūrimu apkaltino Jimą Sheridaną – filmo „Vardan tėvo“ (LRT Kultūra, 9 d. 21.15) režiserių, sukūrusį filmą pagal autobiografinę Gerry Conlono knygą. Joje Conlonas papasakojo, kaip buvo nuteistas daug metų kalėti už nepadarytą nusikaltimą. Mat jis buvo apkaltintas, kad esą priklausė IRA ir Londone sprogdino bombas. 8-ajame dešimtmetyje vadinamojo Gilfordo ketverto nekaltumu patikėjo ir jo ginti stojo daug žmonių visame pasaulyje. Conlonas kalėjime praleido penkiolika metų ir galiausiai buvo išteisintas. Jį filme vaidina Danielis Day-Lewisas.
Guy Hamiltono „Žmogus su auksiniu pistoletu“ (LRT, šįvakar, 8 d. 23 val.) pasirodė beveik tais pačiais metais, kai IRA teroristai sprogdino bombas Londone. Šįkart į M16 būstinę atsiunčiama auksinė kulka, ant kurios išgraviruota „007“. Bondas (Rodger Moore) žino, kas ją atsiuntė. Franciskas Skaramanga, buvęs KGB bendradarbis, dabar yra brangiausias samdomas žudikas, jis ir turi nužudyti Bondą. Tačiau 007 nusprendžia Skaramangą aplenkti ir skrenda į Honkongą, Makao, kad sužinotų, kas atsiims auksinę kulką. Ją atsiims gražuolė žudiko meilužė. Kas atsitiks paskui, manau, numanote.
Jei mėgstate paspėlioti, įsijunkite LRT trečiadienį (13 d. 21 val.), kai vyks tiesioginė transliacija iš nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ ceremonijos. Nominantų kaip niekad daug, o gervių tik dvylika.
Jūsų – Jonas Ūbis
