Kinas
Aistė Račaitytė
Jausmai ir apmąstymai
Baigėsi Venecijos kino festivalis
Argentinos režisierės Lucrecios Martel („Zama“) vadovaujama žiuri šiemet geriausiu išrinko JAV aktoriaus, prodiuserio ir režisieriaus Toddo Phillipso naujausią filmą „Džokeris“ („Jocker“). Iš pirmo žvilgsnio sprendimas atrodo kaip nevykęs pokštas: žinant Martel kūrybą, sunku įsivaizduoti ją teikiančią „Auksinį liūtą“ komercinio kino hitu tapusios „Pagirių Las Vegase“ trilogijos prodiuseriui, režisieriui ir aktoriui. Tačiau „Džokeris“, kuris, nors ir priklauso populiariajai kultūrai, ir akivaizdu, kad yra dar vienos sėkmingos franšizės pradžia, tikrai vykęs – pasižymi įtaigia atmosfera, ritmu, vaidyba, bet, svarbiausia, rezonuoja su kartais ne mažiau distopine šiandiena.
Jonas Ūbis
Moterys ir vyrai ties nervų krizės riba
Krėsle prie televizoriaus
Kaip suprantu, tautą ištiko tragedija – lietuviai iškrito iš krepšinio čempionato ir grįžta namo. Šiuo įvykiu kelias dienas prasidėjo visos matytos žinios, lyg pasaulyje nevyktų nieko svarbesnio. Prieš tai televizijos rodė laimingus įstaigų ir firmų darbuotojus, kuriems darbe leidžiama žiūrėti rungtynes. Krepšinis – visų pokalbių ir daugybės reportažų tema. Regis, „Info TV“ rodė net ilgą reportažą apie lietuvių sirgalius Kinijoje – švytėdami lyg pirmieji kolonizatoriai jie gyrėsi, kad nustebino visus savo pasirodymu, ir piktinosi, kad užėję į užkandinę negali susikalbėti su čiabuviais angliškai. (Grįžus namo siūlau išsirengti į užkandinę kur nors Balbieriškyje.)
VDFF inf.
Pamatyti tiesą apie žmogų
Artėja Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
Rugsėjo 19 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, prasideda Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Šešioliktą kartą rengiamas festivalis pristatys ryškiausius pastarųjų metų dokumentinius filmus, pratęs pažintis su svarbiais dokumentinio kino kūrėjais, kvies pasimatyti su filmų autoriais. VDFF atidarys italų režisieriaus Sandro Bozzolo filmas „Nijolė“, pasakojantis apie Kolumbijos politiko lietuvio Antano Mockaus ir jo mamos menininkės Nijolės Šivickas ryšį. Pristatyti filmo į Lietuvą atvyks režisierius, scenarijaus bendraautorė Maria Cecilia Reyes ir pats Antanas Mockus.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Venecijos nugalėtojai
Šeštadienį pasibaigusio 76-ojo Venecijos kino festivalio „Auksinis liūtas“ atiteko Toddo Philippso, išgarsėjusio trilogija „Pagirios Las Vegase“, filmui „Džokeris“, pasakojančiam populiariausio komiksų personažo Betmeno priešininko priešistoriją. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Joaquinas Phoenixas. Šį žiuri sprendimą ne vienas kritikas pavadino revoliucingu, mat pirmąkart svarbiausias prestižinio Europos kino festivalio apdovanojimas paskirtas pagal komiksą sukurtam filmui. Taip buvo įteisintas ir iki meno aukštumų pakeltas „žemu“ laikomas žanras. Tačiau „Džokeris“ ir neatitinka „komiksinio“ filmo schemų. Tai labiau pasakojimas apie visuomenės paribiuose atsidūrusio žmogaus neviltį ir beprotybės studiją, besirutuliojančią Gothamo miesto fone.
7md inf.
Atgiję filmai
Artėja „Pirmoji banga“
Rugsėjo 12-ąją „Skalvijoje“ prasidės kino festivalis „Pirmoji banga“, jau ne pirmus metus pristatantis ankstyvąjį kiną. Šiemet festivalio programoje – klasikiniai filmai, sukurti XX a. pradžioje skirtinguose žemynuose. Apie filmus pasakos kino istorikai ir kritikai, gyvai garsins muzikantai.
Jonas Ūbis
Ir saldu, ir pavojinga
Krėsle prie televizoriaus
Po atostogų įsijungęs televizorių pasijutau lyg išmaudytas kičo sirupe: LRT jį spaudžia iš kardelių – gražių vasaros pabaigos gėlių. Kardelius visada mėgau ir net pagalvojęs nebūčiau, kad lietuviško reklaminio kičo kūrėjai gali priversti nekęsti gėlių. Pasirodo, gali. LRT kartu su kardeliais žydi laisvė neturėti skolų, tinkamai vartoti, gaminti kartu su virėja Beata ir kitais žiniasklaidos pamėgtais personažais, kurie savo pavyzdžiu turi liudyti akivaizdžią žydėjimo naudą. Šie kiekviename žingsnyje vis kartojami užkeikimai primena sovietmetį, kai įvairūs šūkiai lydėjo kiekvieną žingsnį, nes žmogus pats juk nežino, kaip elgtis. Jam turi vadovauti išmintingesni. Sakysite, kad perdedu, bet ką pagalvojote išgirdę kitą panašų šūkį per LRT: „Klausyti – reiškia jausti“? Aš iškart prisiminiau Orwellą. Gal todėl, kad tiek daug jo personažų kasdien matome televizorių ekranuose ir internete.
Živilė Pipinytė
Lyg veidrodyje
Nauji filmai – „Vieną kartą Holivude“
Kiekvienas naujas Quentino Tarantino filmas priverčia susimąstyti, kas dabar yra kinas, nes, regis, to savęs klausia ir režisierius. Tiesa, atsakymų jis ieško „restauruodamas“, sugrąžindamas į apyvoką skirtingus kino istorijos sluoksnius. Tarantino nėra kino be praeities: kad ir apie ką pasakotų jo filmas, atrama visada bus ekskursas į vieno ar kito žanro, stiliaus, personažo, net kameros rakursų istoriją. Būtent tai, nors ir netiesiogiai, sufleruoja atsakymą, kad kinas ir dabar yra ne politiškai korektiškų atsakymų į svarbius klausimus rinkinys, o daugiau nei šimtą metų tobulintas būdas suvokti save, tikrovę ir laiką.
7md inf.
Kino naujienos trumpai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Tęsiasi Venecijos kino festivalis
Nuo rugpjūčio 28 d. Venecijoje vyksta seniausias pasaulyje tarptautinis kino festivalis, šiemet surengtas 76 kartą. Jį atidarė japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos filmas „Tiesa“ („La vérité“), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Catherine Deneuve ir Juliette Binoche. Deneuve vaidina motiną – kino žvaigždę, gyvą legendą, Binoche – jos dukterį. Japonų režisierius dažniausiai gilinasi į sudėtingus šeimos santykius. „Tiesa“ pasakoja apie motinos ir dukters pastangas išsiaškinti tiesą. Tai pirmas režisieriaus filmas, kurtas Europoje. Dėl „Auksinio liūto“ konkurse iš viso kovoja 21 filmas, tarp jų – naujausi Romano Polańskio, Steveno Soderbergho, Pablo Larraino, Roy’aus Anderssono kūriniai.
Lukas Brašiškis
Kino stovykla Salų dvare
Diskusijos apie moterų ir queer tapatybių reprezentaciją kino istorijoje ir praktikoje
Esame perdėm kompleksiški, perdėm netobuli, perdėm skirtingi, kad kinas galėtų iki galo atskleisti kiekvieno mūsų vidinį pasaulį. Vis dėlto populiarus posakis, kad žmogus tampa tuo, ką skaito, taikytinas ne tik literatūrai, bet ir kinui. Jau daugiau kaip šimtą metų kinas sėkmingai konstruoja ir atliepia kolektyvines tapatybes, palaiko vyraujančias etines bei socialines visuomenės normas. Nuo pat populiariojo kino pradžios pasakojimo būdai ir estetinės reprezentacijos lemia mūsų susitapatinimą su ekrane matomais personažais, jų lytimi, tautybe, socialiniu statusu, tai, ką mes jiems jaučiame ir kokie norime būti. Kitaip tariant, ekrane rodomos tapatybės palaiko arba keičia socialinės tikrovės vaizdinį ir jo vertinimą.
Žemiau pasirašę autoriai
Lietuvos kino ir kultūros bendruomenės kreipimasis dėl kino teatro „Garsas“
2019 07 10
Lietuvos Respublikos Kultūros Ministerijai
Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetui
Lietuvos kino centrui prie Kultūros ministerijos
Panevėžio miesto savivaldybei
Panevėžio miesto Nekilnojamo paveldo vertinimo tarybai
Mes, žemiau pasirašanti kino ir kultūros bendruomenė, reiškiame susirūpinimą dėl Panevėžio miesto kino teatro „Garsas“ išlikimo. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, kuriuose išreikštas siekis kino teatro vietoje pastatyti Stasio Eidrigevičiaus menų centrą bei šio centro svetainėje pateiktais projekto įgyvendinimo laimėtojų rezultatais, darome išvadą, jog kino teatro pastatas bus nugriautas. Apgailestaujame, kad šios intencijos supriešina dvi skirtingas meno ir kultūros sritis, manome, kad vienos kultūros įstaigos veiklos stabdymas ar sunaikinimas neturi būti naujos kultūros įstaigos veiklos pagrindu, o toks planavimas ydingas ir diskredituojantis kultūros politiką.
