Po atostogų įsijungęs televizorių pasijutau lyg išmaudytas kičo sirupe: LRT jį spaudžia iš kardelių – gražių vasaros pabaigos gėlių. Kardelius visada mėgau ir net pagalvojęs nebūčiau, kad lietuviško reklaminio kičo kūrėjai gali priversti nekęsti gėlių. Pasirodo, gali. LRT kartu su kardeliais žydi laisvė neturėti skolų, tinkamai vartoti, gaminti kartu su virėja Beata ir kitais žiniasklaidos pamėgtais personažais, kurie savo pavyzdžiu turi liudyti akivaizdžią žydėjimo naudą. Šie kiekviename žingsnyje vis kartojami užkeikimai primena sovietmetį, kai įvairūs šūkiai lydėjo kiekvieną žingsnį, nes žmogus pats juk nežino, kaip elgtis. Jam turi vadovauti išmintingesni. Sakysite, kad perdedu, bet ką pagalvojote išgirdę kitą panašų šūkį per LRT: „Klausyti – reiškia jausti“? Aš iškart prisiminiau Orwellą. Gal todėl, kad tiek daug jo personažų kasdien matome televizorių ekranuose ir internete.
Stepheno Gaghano filmo „Auksas“ (LNK, 9 d. 22.30) veikėją Kenį (pasak Matthew McConaughey, tai mėgstamiausias jo vaidmuo), regis, taip pat suformavo šūkiai. Tačiau iš tėvo paveldėtas verslas atsidūrė prie bankroto ribos ir Kenis išsirengia į Indoneziją kartu su pažįstamu geologu Maiklu (Edgar Ramirez) džiunglėse ieškoti milžiniškų turtų. Regis, ambicijų, burbono ir pykčio įkvėptas Kenis pamiršo klasiko mintį: su auksu – kaip su ugnimi: ir šilta, ir pavojinga.
„Auksas“ – pirmiausia McConaughey filmas. Aktorius į Kenį, žinoma, sudėjo daug ankstesnių vaidintų personažų, bet pilvą užsiaugino tikrą. Labiau įgudęs režisierius gal būtų sugebėjęs paversti šį filmą ir kapitalizmo satyra, ir pasakojimu apie pabudimą iš amerikietiško sapno. Bet pas mus panašūs į Kenio sapnai – vis dar ne tik „gyvenimo būdo“ ar „stiliaus“ laidų siužetai, bet ir politikų programos, tad pamatyti, kaip tai atrodo iš šalies, gal ir pravers, juolab kad filmą įkvėpė tikra istorija.
Ridley Scotto filmą „Marsietis“ (TV3, 7 d. 21 val.) taip pat verta pasižiūrėti dėl aktoriaus Matto Damono ir dėl optimistinės intonacijos. Damonas vaidina astronautą Marką, kuris lieka vienas Marse, bet nenusimena, pasiraitoja rankoves ir imasi darbo, nors NASA ir neskuba jo gelbėti. Scotto filmas man padvelkė vaikystės skaitinių dvasia, kad ir Jules’io Verne’o romanais, kurie įdiegė tikėjimą žmogaus protu ir jo dvasios stiprybe. „Marsietis“ primena „Klausyti – reiškia jausti“ laikais pamirštas tiesas, kad problemas galima išspręsti, o klaidas ištaisyti, jei tik pradėsi mąstyti. Todėl siūlyčiau filmą rodyti kiekvieną rugsėjo 1-ąją vietoj garsių politikų ir žymių tėvų vizitų. Ko jau ko, o mąstyti, ir dar savarankiškai, jie tikrai neišmokys.
Aktorę Rossy de Palmą žino Pedro Almodovaro gerbėjai. Ji iš Almodovaro pasaulio, bet prigijo ir režisierės Amandos Sthers filme „Madam“ (LRT, 7 d. 23.10), kuriame tapo turtingų amerikiečių (Toni Collette ir Harvey Keitelis) Paryžiuje tarnaite. Marija – tiesmuka ispanė imigrantė, suaugusios dukters mama. Vieną vakarą prietaringa šeimininkė liepia Marijai persirengti vakariniais drabužiais ir apsimesti iškilmingo vakaro viešnia, kad prie stalo būtų išvengta nelemto skaičiaus „trylika“. Tačiau Marija susidomi anglas prekiautojas meno kūriniais. Pamažu ji pradės atrasti turtingųjų ir gražiųjų pasaulio malonumus.
Jei tikitės kažko panašaus į „Žmonių“ pasakojimą, nuvilsiu, nes „Madam“ – ne tik tradicinė prancūziška komedija, kurioje vienas melas skatina kitą ir taip sukasi smagi žmogiškų silpnybių karuselė. Sthers turi daugiau ambicijų. Ji kuria Paryžiaus „grietinėlės“ satyrą, liūdną meilės istoriją, pasakojimą apie socialinius skirtumus, kurių neįmanoma ištrinti, nes jie paprasčiausiai neištrinami. Deja, režisierė pati pasimetė tarp farso ir dramos, bet „Madam“ pabaiga nežada socialinio teisingumo triumfo. Tai pasakų prerogatyva.
Jūsų – Jonas Ūbis
