Jausmai ir apmąstymai

Argentinos režisierės Lucrecios Martel („Zama“) vadovaujama žiuri šiemet geriausiu išrinko JAV aktoriaus, prodiuserio ir režisieriaus Toddo Phillipso naujausią filmą „Džokeris“ („Jocker“). Iš pirmo žvilgsnio sprendimas atrodo kaip nevykęs pokštas: žinant Martel kūrybą, sunku įsivaizduoti ją teikiančią „Auksinį liūtą“ komercinio kino hitu tapusios „Pagirių Las Vegase“ trilogijos prodiuseriui, režisieriui ir aktoriui. Tačiau „Džokeris“, kuris, nors ir priklauso populiariajai kultūrai, ir akivaizdu, kad yra dar vienos sėkmingos franšizės pradžia, tikrai vykęs – pasižymi įtaigia atmosfera, ritmu, vaidyba, bet, svarbiausia, rezonuoja su kartais ne mažiau distopine šiandiena.

Penktojo dešimtmečio komikso ir filmų serijos apie Betmeną antagonistas Džokeris filme, vaizduojančiame visų Betmeno žygių priešistorę, yra už skatikus dirbantis nevykęs klounas, vienišas pastumdėlis, kurio vienintelis artimas žmogus – prie lovos prikaustyta valdinga motina. Viso blogio, kurį įkūnija Džokeris (Joaquin Phoenix) šaknys nėra tik dėl trauminės vaikystės patirties išsivysčiusi psichozė. Filme akcentuojama politinė bei socialinė tamsaus Gothamo miesto situacija, kai nei valdžia, nei visuomenė nesugeba pasirūpinti trapesniu ir silpnesniu savo nariu, atvirkščiai – iš jo viešai šaipomasi. Režisieriui pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp noro kritikuoti visuomenę, iš kurios ir kyla pats radikaliausias blogis, ir nepaversti Džokerio užuojautos bei žiūrovų simpatijų subjektu. Sprendimas pagrindinį prizą atiduoti „Džokeriui“ atrodo nulemtas ir festivalio politikos kuo geriau atskleisti po pusmečio vyksiančių „Oskarų“ tendencijas, nes dvejus metus iš eilės Venecijos „Auksiniais liūtais“ apdovanoti  filmai – Alfonso Cuaróno „Roma“ bei Guillermo del Toro „Vandens forma“ – pelnė ir „Oskarus“.

Mažiau vykęs, tačiau panašios temos filmas, vaizduojantis distopišką paribiuose gyvenančių žmonių realybę, – prancūzų humanisto Robert’o Guediguiano „Glorijos pasaulis“ („Gloria Mundi“). Filmas deklaratyviai kalba apie skurdo akumuliuojamą blogį, tačiau viską, net ir savo mylimus marginalus, režisierius supaprastina iki negatyvių klišių, tad po filmo jautiesi tiesiog nejaukiai ir imi abejoti moraline kūrinio ištarme. Filme vaidinanti Ariane Ascaride apdovanota už geriausią moters vaidmenį.

Geriausiu aktoriumi išrinktas italas Luca Marinelli už vaidmenį Pietro Marcello filme „Martinas Idenas“ („Martin Eden“). Tai filmas apie didžiųjų idėjų šimtmetį. Jacko Londono autobiografinio romano veiksmą režisierius perkėlė į Neapolį ir sukūrė filmą apie žmogų iš visuomenės pakraščių, kuris didžiulėmis pastangomis tampa intelektualu, rašytoju, bet susiduria su šviesiausių politinių idėjų neįgalumu. Neįtikėtinai plati emocinė aktoriaus vaidybos amplitudė įsilieja į vizualiai užburiantį 16 mm kamera kurto filmo audinį. Marcello būdingas išskirtinės režisūrinės laivės pojūtis: dokumentinius archyvinius kadrus jis jungia su vaidybiniais epizodais, nepaiso laiko nuoseklumo – kartais atrodo, kad veiksmas vykstaXX a. pradžioje, kartais – kad 8-ajame dešimtmetyje.

Apie praeitį aktualiai kalba ir žiuri nepastebėtas portugalų „Dvaras“ („A Herdade“). Tiago Guedesas iš lėto konstruoja epą apie pokolonijinę Portugaliją, iš kurios nenoriai traukiasi senoji pasaulėžiūra. Fone rutuliojantis svarbiems politiniams ir socialiniams pokyčiams, filme rodoma žemvaldžio šeima ir lėta jos griūtis: kai jaunimas sukyla prieš tėvų pasaulėžiūrą, moterys ir darbininkai stoja kovon už savo teises, senoji visuomenės sandara tampa nebeįmanoma.

Gabrielio Garcios Marquezo dvasios galima įžvelgti ir Kolumbijos režisieriaus Ciro Guerros filme – J.M. Coetzee romano „Barbarų belaukiant“ („Waiting for the Barbarians“) ekranizacijoje. Režisieriaus kūrybai būdingas epiškumas, jo pirmame filme anglų kalba vaidina Markas Rylance’as, Johnny Deppas, Robertas Pattinsonas. Kaip ir romane, filmo laikas ir vieta abstraktūs – kažkur toli egzistuoja imperija, o jos siunčiami generolai planuoja užimti klajoklių gyvenamas žemes. Lėtas filmo tempas ir abstraktus siužetas žadina sąsajas su šiandiena, apmąstymus apie „kito“ baimę ir klausimą, kas panašiuose istorijos žaidimuose turėtų būti vadinami barbarais. 

Didysis žiuri prizas pelnytai atiteko Romanui Polanskiui už filmą „Aš kaltinu“ („J’accuse“) apie XIX a. pabaigoje Europą sukrėtusią Dreyfuso bylą. Nuosekliai atkurdamas daugiau nei dešimtmetį trukusius įvykius, Polanskis ne tik rekonstruoja vieną svarbiausių bylų antisemitizmo istorijoje, bet ir kuria įtaigų amžių sandūros visuomenės portretą. Jeanas Dujardinas įtikinamai vaidina gyvenimu dėl Alfredo Dreyfuso (Louis Garrel) išlaisvinimo rizikavusį Georges’ą Picquart’ą. Kaip visada daug dėmesio skirdamas detalėms, bet dar daugiau – emociniam filmo tonui, Polanskis sukūrė paveikų ir aktualų filmą.

Geriausiu režisieriumi tituluoto Roy’aus Anderssono filmo „Apie begalybę“ („About Endlessness“) idėja kilo iš graikų mitų apie gausybės ragą. Filmas kalba apie žmogiškosios būties grožį ir skausmą. Jį sudaro siužetu nesusietos novelės, režisierius liko ištikimas savo originaliam stiliui ir pasakojimo tonui.

Marcello Mastroianni jaunojo aktoriaus prizas atiteko Toby Wallace’ui filme „Pieniniai dantys“ („Babyteeth“), kurio režisierė Shannon Murphy buvo vienintelė pagrindinio konkurso moteris režisierė. Australei Murphy būdingas savitas stilius, ekspresyvus montažas, nelinijinis pasakojimas. Filmo centre – paauglė Mila, serganti nepagydoma liga, ir jos raminamųjų prisigėrę tėvai. Gyvybės į mirties laukimo sklidinus namus įneša Wallace’o vaidinamas Mozė, kurio meilė Milai paskutinius jos mėnesius paverčia gyvenimo švente.

Specialus žiuri paminėjimas teko italų kino provokatoriui Franco Maresco, kuris kartu su Daniele Ciprì jau kelis dešimtmečius dokumentiniais filmais negailestingai preparuoja Italijos visuomenę, ieškodamas atsakymų, kodėl iki šiol šalį valdo mafija. Komiškame filme „Mafija dabar ne tokia, kokia buvo anksčiau“ („The Mafia Is No Longer What It Used to Be“) kartu su fotografe Leticia Bataglia režiserius kalbina Sicilijoje rengiamos gatvės šventės organizatorius, kurie dėl nepaaiškinamų priežasčių nesutinka skanduoti „Mafijai ne“.

Honkongo režisierius Yonfanas Venecijoje buvo apdovanotas už animacinio filmo „Vyšnių skersgatvis 7“ („No. 7 Cherry Lane“ ) scenarijų. Filmas nukelia į 7-ojo dešimtmečio Honkongą ir rodo meilės trikampį, kupiną erotinių fantazijų bei laiko ženklų.

Čekų režisieriaus Vaclavo Marhoulo filmas „Dažytas paukštis“ („The Painted Bird“) buvo vienas laukiamiausių, tačiau ir vienas labiausiai nuvylusių bei pasipiktinimą sukėlusių konkurso filmų. Beveik paraidžiui ekranizuodamas prieštaringą romaną, kuris buvo pristatomas kaip vaikystėje Holokaustą išgyvenusio lenkų rašytojo Jerzy Kosinskio prisiminimai, bet vėliau paaiškėjo, kad daug kas prasimanyta, režisierius piknaudžiauja siaubo estetika, filmas nepalieka erdvės žiūrovo susimąstymui, refleksijai. Įspūdingas, tačiau nuviliantis pasirodė ir naujas Pablo Larraino filmas „Ema“. Jis užburia muzika ir vaizdais, kurie kompensuoja siužeto stoką, nes tik paskutinės filmo minutės atskleidžia, ką planavo kaltės dėl įsivaikinto ir grąžinto vaiko negalinti pakelti filmo veikėja Ema.

Didelio biudžeto juostoje „Vapsvų tinklas“ („Wasp Network“) apie Kubos revoliucionierių Majamyje įkurtą šnipų tinklą Olivier Assaysas neįgyvendino nei istorinio veiksmo filmo, nei įtaigios dramos lūkesčių. Tarp gausių faktų, įspūdingų lokacijų ir specialiųjų efektų pritrūko režisieriaus kritinės refleksijos ir jausmų. Panašiai nutiko su Kinijos šeštosios kartos režisieriaus Lou Ye filmu „Šeštadienio fikcija“ („Saturday Fiction“), atkuriančiu Antrojo pasaulinio karo metais Šanchajuje vykusias šnipų ir specialiųjų agentų gaudynes. Nespalvotame trileryje tiršta įvykių ir, be abejo, kruopščiai atkurtų istorinių faktų, tačiau filmui stinga gyvybės.

Kanadiečio Atomo Egoyano „Garbės svečias“ („Guest of Honor“) – vienas silpniausių konkurso filmų. Jo veikėjai – tėvas ir duktė, savo noru sėdinti kalėjime už nusikaltimą, kurio nepadarė. Tėvas nori išsiaiškinti jos motyvus, tačiau scenarijui stinga aštresnių siužeto vingių, personažams – gelmės, užtat daug banalybių ir režisūros klišių. Džiugina tik Egoyano kine visada atsispindintis dėmesys tautinėms mažumoms, kurių gausu jo gimtajame Toronte.

Konkurse parodyti ir du diskusijų audras kino pasaulyje keliančios „Netflix“ studijos filmai. Šmaikšti Amerikos nepriklausomo kino legendos Steveno Soderbergho komedija „Plovykla“ („The Laundromat“) apie nelegalias ofšorines kompanijas į pabaigą tampa beveik manifestu prieš Amerikos teisėsaugą. Niujorkiečio Noah Baumbacho dramoje „Vedybų istorija“ („Marriage Story“) aktorės ir teatro režisieriaus porą, išgyvenančią skyrybas, vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson. Filmo stiprybė – subtilios detalės ir tiksliai poros santykių niuansus fiksuojantys dialogai: „Nesiliausiu tavęs mylėjusi, net jei tai jau nebeturi reikšmės“, – sako herojė vyrui skyrybų įkarštyje, kai kiekvieno jų pasamdyti aršūs advokatai kaunasi dėl sūnaus globos. Tai vienas stipriausių konkurso filmų, įtaigiai prabilęs apie modernią santuoką.

„Horizontų“ programoje geriausiu buvo išrinktas ukrainiečio Valentyno Vasianovičiaus filmas „Atlantidė“ („Atlantida“), kurio veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Karo nuniokota teritorija, ginkluoti herojai, nuolatinis drėgmės, šalčio ir purvo jausmas, tačiau režisierius palieka šviesos – pagrindinis veikėjas vykdo humanitarinę misiją, sutinka moterį, ją įsimyli. Nors metaforos apie situaciją Rytų Europoje gana tiesmukos, filmo refleksijos apie ateitį savalaikės. Geriausiu šio konkurso režisieriumi pripažintas ispanas Theo Courtas, kurio filmas „Baltu ant balto“ („Blanco en Blanco“) nukelia į kolonializmo laikus. Pagrindinis herojus fotografas vyksta į Ugnies Žemę įamžinti žemvaldžio vestuvių, tačiau susiduria su fantasmagoriška atmosfera, pilna neapykantos čiabuviams. Tai filmas apie negailestingą ideologiją, tiksliai veikiančią sistemą, praryjančią bet kokį humanizmą.

Venecijos kino festivalio paralelinėje sekcijoje „Giornate degli autori“ labiausiai įsiminė norvegų drama „Saugokitės vaikų“ („Beware Of Children“, rež. Dag Johan Haugerud), rodanti išsamų psichologinį visuomenės pjūvį po nelaimingo įvykio mokykloje, bei provokatyvus lenkų režisieriaus Jano Komasos „Kristaus kūnas“ („Boże ciało“), kuris kvestionuoja religines dogmas ir atveria Katalikų bažnyčios užkulisius, pasitelkęs prieštaringą veikėją – apsimetusį kunigu jauną nusikaltėlį.

Kitoje paralelinėje festivalio sekcijoje „Kritikų savaitė“ įvyko Manto Kvedaravičiaus ilgai kurto filmo „Partenonas“ (darbinis pavadinimas „Stasis“) premjera. Režisierius kamerą nukreipė į trijuose skirtingose uostuose gyvenančius žmones ir jų būsenas šiuolaikiniame pasaulyje. Tai filmas tarp eksperimentinio ir naratyvinio, dokumentinio ir vaidybinio kino konvencijų, režisierius atsisako laiko ir vietos vientisumo, aktoriai filmuojami iš labai arti, dažniausiai tamsoje, kartais „Partenonas“ net šiek tiek primena Pedro Costos filmus. Tačiau, priešingai nei Costa, Kvedaravičius jausmus linkęs pakeisti teoriniais apmąstymais.

Venecija–Vilnius