7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atgiję filmai

Artėja „Pirmoji banga“

7md inf.
Nr. 27 (1306), 2019-09-06
Kinas
„Pasmerktoji Tonka“
„Pasmerktoji Tonka“

Rugsėjo 12-ąją „Skalvijoje“ prasidės kino festivalis „Pirmoji banga“, jau ne pirmus metus pristatantis ankstyvąjį kiną. Šiemet festivalio programoje – klasikiniai filmai, sukurti  XX a. pradžioje skirtinguose žemynuose. Apie filmus pasakos kino istorikai ir kritikai, gyvai garsins muzikantai.

 

Seniausi filmai rodomi programoje „Fono-kino-teatras“ („The Phono-Cinema-Theatre“). Taip buvo pavadinta kino rodymo sistema, kurią XIX a. pabaigoje išrado Henri Lioret ir Clement’as-Maurice’as Gratioulet. Jie siekė sinchronizuoti fonografe įrašytus aktorių balsus ir ekrane rodomus kino vaizdus. Tai buvo pirmas bandymas sujungti garsą ir vaizdą, tačiau garsinio kino epocha prasidėjo tik beveik po trisdešimties metų. Vis dėlto „The Phono-Cinema-Theatre“ seansai 1900-aisiais tapo Pasaulinės parodos Paryžiuje atrakcija. Juose buvo galima pamatyti teatro, operos ir operetės, šokių, miuzikholų pasirodymų fragmentus, didžiausias to laiko garsenybes.

 

1919 m. pasirodžiusią niūrią Irvino Willato dramą „Už durų“ („Behind the Door“) prodiusavo vienas JAV kino pradininkų Thomas Ince’as, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Hobartas Bosworthas, kurio vardą dabar prisimena tik kino istorikai, nors kadaise jis viliojo minias. Filme atsispindi ką tik pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimai. Jo herojus Oskaras – vokiečių kilmės amerikietis taksidermistas. Tapęs jūreiviu Oskaras sieks atkeršyti vokiečių povandeninio laivo kapitonui, kaltam dėl jo žmonos mirties. Jis nori nudirti kapitonui odą. Pasirodymo metais „Už durų“ vadintas antivokišku filmu. 2016-aisiais jis buvo restauruotas ir po ilgos pertraukos vėl prieinamas žiūrovams.

 

Filmo „Ragana“ („Haxan“, 1922) režisierius Benjaminas Christensenas (1879–1959) – vienas originaliausių XX a. pradžios kino kūrėjų. Jis buvo aktorius, prodiuseris, režisierius, scenarijų autorius. Kino istorikai mano, kad talento danui Christensenui galėjo pavydėti net kino kalbos pradininkas Davidas W. Griffithas. Carlas Theodoras Dreyeris rašė: „Visi gūžčiojo pečiais ir laikė Christenseną bepročiu. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad būtent jis užmezgė ryšį su ateitimi.“

 

Garsiausią savo filmą „Ragana“ Christensenas kūrė Švedijoje, kur jį 1918 m. pakvietė „Svensk Filmindustri“ vadas Charlesas Magnussonas. Filmo kūrimas truko trejus metus, jis iki šiol laikomas vienu brangiausių (galutinė suma taip ir nenustatyta) ir originaliausių švedų filmų. „Raganos“ tema – juodosios magijos ir satanizmo istorija Europoje. Christensenas panaudojo visas tada žinomas kino išraiškos priemones – filme susilieja ir skirtingos kino rūšys, ir žanrai, ir mokslo teorijos (daugiausia režisierius rėmėsi Sigmundą Freudą įkvėpusio psichiatro Jeano Charcot isterijos teorija), o kino triukai iki šiol stebina meistriškumu.

 

„Ragana“ susideda iš septynių dalių ir apima kelių tūkstantmečių istoriją. Paskutinėje dalyje režisierius formuluoja tezę, kad tam tikri psichikos reiškiniai, kurie anksčiau pasireiškė juodosios magijos praktikomis, XX a. įgijo kitas formas, pavyzdžiui, somnambulizmo ar kleptomanijos. „Ragana“ finansiškai žlugo, buvo sužalota cenzūros, Prancūzijos katalikų bažnyčia pavadino filmą „niekingu antireliginės propagandos aktu“. Christensenas netrukus išvyko į Vokietiją, o nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio kelerius metus kūrė siaubo filmus ir trilerius Holivude.

 

Kompiuterinės animacijos laikais sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau buvo kuriami animaciniai filmai. „Princo Achmedo nuotykius“ („Die Abenteuer des Prinzen Achmed“, 1926) kūrė vokiečių animatorė Lotte Reiniger (beje, bendradarbiavusi ir su lėlinės animacijos pradininku Vladislovu Starevičiumi). Ji išgarsėjo siluetinių iškarpų animacijos metodu. Šiame filme iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ paimtą istoriją ji perkėlė į ekraną pasitelkusi iš popieriaus iškarpytus žmonių siluetus. Reiniger talkino jos vyras Carlas Kochas ir tada abstrakčios animacijos, o vėliau ir dokumentinio kino meistras Walteris Ruttmannas. „Princo Achmedo nuotykiai“ laikomi ne tik viena Veimaro respublikos kino viršūnių, bet ir pirmuoju pilnametražiu animaciniu naratyviniu filmu.

 

„Pirmosios bangos“ žiūrovų laukia ir vieno svarbiausių pastarųjų metų archyvo atradimų premjera – klasikinio Fridricho Ermlerio filmo „Imperijos nuolauža“ („Oblomok imperii“, SSRS, 1929) originali versija. Rusų kino istorikai sugaišo ne vienus metus, skirtingų šalių archyvuose rado septynias „Imperijos nuolaužos“ versijas, kad atkurtų filmą tokį, koks jis buvo 1929-aisiais. „Imperijos nuolauža“ – vienas ryškiausių sovietų kino avangardo filmų. Jo veikėjas Filimonovas (Fiodor Nikitin) buvo sužeistas Pirmajame pasauliniame kare ir prarado atmintį. Po dešimties metų, pamatęs pravažiuojančio traukinio lange moters veidą, Filimonovas prisimena, kas jis yra, ir grįžta į Peterburgą. Tačiau jis atsiduria Leningrade. Pasikeitė ne tik miesto pavadinimas, bet ir žmonės, jų gyvenimo būdas. Filmo herojus pradeda ir pats keistis, nes nori tapti normaliu sovietiniu žmogumi. Tačiau kad taip atsitiktų, jis turi išsižadėti savo praeities, t.y. savęs.

 

Karelo Antono filmas „Pasmerktoji Tonka“ („Tonka Šibenice“, Čekoslovakija, 1930) ne vienam čekui ir slovakui tapo pirmuoju garsiniu filmu jų gimtąja kalba. Melodrama buvo įgarsinta „Gaumont“ studijoje netoli Paryžiaus. Jos pagrindu tapo vokiečių rašytojo Egono Erwino Kischo romanas, paremtas tikrais faktais. Filmo herojė – kaimo mergina Tonka, tapusi Prahos prostitute (vaidmeniui buvo pakviesta gražuolė Ita Rina iš tuometės Jugoslavijos karalystės). Tonka iš gailesčio sutinka praleisti naktį su mirti nuteistu nusikaltėliu – išpildyti paskutinį jo prašymą. Bet po šios nakties ji pasmerkiama ir vis labiau ritasi į dugną...

 

1931 m. pasirodęs filmas „Merginos su uniformomis“ („Maedchen in Uniform“) buvo pripažintas geriausiu metų vokiečių filmu ir sulaukė žiūrovų simpatijų apdovanojimo Venecijos kino festivalyje 1932-aisiais. Leontine Sagan ir Carlo Froelicho (titruose jis vadinamas „meno vadovu“) filmas užima ypatingą vietą, nes tai vienas pirmųjų kino pasakojimų apie moterų meilę, jį sukūrė moteris režisierė. 4-ojo dešimtmečio lietuvių spaudoje „Merginos su uniformomis“ dažnai buvo pateikiamos kaip aukšto meninio lygio filmo pavyzdys.

 

Filme pasakojama apie Potsdame įsikūrusią merginų internatinę mokyklą, kur mokosi prūsų karininkų aristokratų dukterys. Griežta direktorė stengiasi riboti mokyklos išlaidas, sakydama, kad vienintelis dalykas, kurio reikia būsimoms kareivių motinoms, yra disciplina. Jautri auklėtinė Manuela (Herta Thiele) įsimyli mokytoją Elizą (Dorothea Wieck), nes ši vienintelė supranta dėl mamos mirties išgyvenančią paauglę. Mokytoja skatina Manuelą tvardytis ir kontroliuoti jausmus, kai ši prisipažįsta jai meilę. 

 

Todo Browningo filmas „Išsigimėliai“ („Freaks“, JAV, 1932) pasirodymo metais buvo pristatomas kaip siaubo filmas. Tai dar vienas pasakojimas apie kerštą. Protiškai neįgalūs cirko trupės nariai nori nubausti oro gimnastę ir imtynininką už bandymą nužudyti ir apvogti vieną iš jų. Browningas filmavo tikrus cirkininkus, neįgalius ir deformuotus žmones (neūžaugas, Siamo seseris, vyrus ir moteris be rankų, kojų ir pan.). Šis faktas bei drastiškos filmo scenos iškart sukėlė daugybę kontroversijų. Studija MGM sutrumpino filmą, pakeitė jo pabaigą ir pridėjo prologą. Nepaisant to, žiūrovai filmo nepriėmė. Jis buvo iš naujo atrastas ir įvertintas tik 7-ajame dešimtmetyje.

 

Režisieriaus Alexandro Esway’aus komedijos „Lažybos“ („It‘s a Bet“, D. Britanija, 1935) tema tapo žiniasklaida. Jaunas reporteris susilažina su leidėju, kad mėnesiui išnyks, o jo išnykimas taps sensacija ir padidins laikraščio tiražą. Žiniasklaida paveiks ir Pero Lindbergo filmo „Birželio naktis“ („Juninatten“, Švedija, 1940) herojės Kerstin likimą. Ji gyvena mažame miestelyje ir sutinka jūreivį Nilsą. Netrukus Kerstin jau nori nutraukti santykius, Nilsas grasina, kad nusišaus, bet šauna į merginą. Kerstin lieka gyva, apsigyvena Stokholme. Ji sutinka naujų draugų, bet žurnalistai sužino apie jos praeitį... Vis dėlto svarbiausia šiame filme – pagrindinį vaidmenį sukūrusi Ingrid Bergman. Po poros metų Holivude ji nusifilmuos garsiojoje „Kasablankoje“, taps Alfredo Hitchcocko numylėtine, viena didžiųjų XX a. kino žvaigždžių.

 

„Pirmoji banga“ kiekvienais metais primena iškilius japonų kino kūrėjus. Sadao Yamanaka (1909–1938) buvo kino klasikų Yasujiro Ozu, Mikio Naruse’s ir Kenji Mizoguchi amžininkas. Jis pradėjo dirbti kine vos dvidešimties – buvo scenaristas, režisieriaus asistentas. Tapęs režisieriumi, per penkerius metus sukūrė dvidešimt keturis filmus, tačiau išliko tik trys. Filmas „Samurajus ir garbė“ („Ninjo kami fuzen“, 1937) nukels į XVIII a. Japoniją. Jis sukurtas pagal kabukio teatrui skirtą pjesę ir realistiškai rodo skurdaus Edo kvartalo gyventojus, kuriuos valdo nusikaltėliai. Čia nėra nė vieno teigiamo personažo, dominuoja satyrinė gaida. Po „Samurajaus ir garbės“ režisierius atsidūrė armijoje – esą taip norėta nubausti jį už nepriklausomą požiūrį. Mandžiūrijoje Yamanaka susirgo dizenterija ir mirė.

„Pasmerktoji Tonka“
„Pasmerktoji Tonka“
„Imperijos nuolauža“
„Imperijos nuolauža“
„Išsigimėliai“
„Išsigimėliai“
„Birželio naktis“
„Birželio naktis“