Pamatyti tiesą apie žmogų

Rugsėjo 19 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, prasideda Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Šešioliktą kartą rengiamas festivalis pristatys ryškiausius pastarųjų metų dokumentinius filmus, pratęs pažintis su svarbiais dokumentinio kino kūrėjais, kvies pasimatyti su filmų autoriais. VDFF atidarys italų režisieriaus Sandro Bozzolo filmas „Nijolė“, pasakojantis apie Kolumbijos politiko lietuvio Antano Mockaus ir jo mamos menininkės Nijolės Šivickas ryšį. Pristatyti filmo į Lietuvą atvyks režisierius, scenarijaus bendraautorė Maria Cecilia Reyes ir pats Antanas Mockus.

„Visada jaučiau, kad ši istorija – daugiau nei tobula. Įvyko tiek daug atsitiktinumų, o jos pradžia ir pabaiga susijungė į dvidešimties metų ratą, iš kurio turbūt man jau nepavyks ištrūkti“, – sako Bozzolo.

Tarptautinė filmo premjera įvyko pernai Tarptautiniame Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalyje.

Filmo „Nijolė“ istorija prasidėjo Kaune. Čia programos „Erasmus“ studentas Bozzolo pirmą kartą išgirdo Mockaus pavardę. Ją ištarė Laisvės alėjoje sutiktas kolumbietis studentas, atvykęs pamatyti šalies, iš kurios yra kilęs jo mėgstamas Kolumbijos politikas, Bogotos meras, filosofas ir matematikas. Netrukus Sandro pats atsidūrė Bogotoje, Mockų namuose. Čia užsimezgė itin glaudūs ir, kaip sako režisierius, asmeniški santykiai su Mockumi ir jo mama Nijole.

Pasak filmo prodiuserės Dagnės Vildžiūnaitės, Nijolė Šivickas kino kūrėjus tarsi pakvietė į iššūkiu tapusią bendrą kūrybinę kelionę. „Filmas suvienijo lietuvius, italus, kolumbiečius. Visi mes atėjome iš skirtingų kultūrų ir kontekstų, tačiau kurdami stengėmės nepasiduoti pagundai eiti į kompromisus, ieškojome būdų kartu dirbti taip, kad kiekvienas liktume išgirstas ir kiekvienas galėtume maksimaliai realizuoti save bendrame projekte. Lengva nebuvo, bet buvo verta, ir aš esu labai patenkinta rezultatu. Tikiu, kad tai – svarbiausia Nijolės ir Antano pamoka bei dovana mums visiems. O mes jiems atsidėkojome filmu „Nijolė“.

Išskirtinį dėmesį festivalis šiemet skirs Latvijos ir Izraelio kino dokumentininkui Herzui Frankui (1926–2013), pasaulinio garso kino režisieriui, vienam poetinio kino Latvijoje pradininkų, rašytojui, filosofui. Franko filmografijoje – per 80 dokumentinių filmų, iš kurių mokėsi ne viena kino kūrėjų karta.

Franko filmų retrospektyvoje bus pristatytas garsiausias režisieriaus kūrinys „10 minučių vyresni“ („Par desmit minutem vecaks“, 1976). Tai unikalus filmas. Jis vieno kadro. Dešimt minučių (tada į kino kamerą tilpdavo tik tiek kino juostos) kamera slapta stebi mažo berniuko veidą. Jis žiūri lėlių teatro spektaklį. Vaiko veide atsispindi nuostaba, baimė, susižavėjimas. Atrodo, kad matai mažo žmogaus sielą, atsiveriančią menui ir pirmosioms gyvenimo patirtims. Filmas stulbina, net žiūrint jį kad ir šimtąjį kartą, nes kiekvienąkart matyti vis naujos briaunos – jame užfiksuotas grynas gyvenimas. Tokia kino magija – labai reta.

„10 minučių vyresni“ iškart tapo legenda, bet palyginti vėlai pasiekė Vakarus. Jį pamatęs Wimas Wendersas sugalvojo projektą „Dešimčia minučių vyresni“ („Ten minutes elder“, 2002), kuriame dalyvavo Chenas Kaige, Werneris Herzogas, Jimas Jarmuschas, Bernardo Bertolucci, Jeanas-Lucas Godard’as ir kiti garsūs kino režisieriai. Kiekvienas jų sukūrė po dešimties minučių filmą, pratęsiantį ar rutuliojantį Franko idėją.

Herzas Frankas gimė 1926 m. Ludzoje (Latvija). Jo tėvas buvo fotografas ir fotografijos ateljė savininkas. 1941-aisiais Frankui pavyko evakuotis į SSRS gilumą. Urale jis baigė vidurinę ir karinę mokyklas. 1954-aisiais grįžo į Latviją, buvo spaudos fotografas, nuo 1959-ųjų dirbo Rygos kino studijoje. Frankas tapo vienu Baltijos poetinio kino pradininkų. Nuo 1993 m. režisierius gyveno Izraelyje, kūrė filmus ir ten, ir Latvijoje. Mirė  2013 m. Jeruzalėje. Jos vaizdais ir režisieriaus žodžiais prasideda Audriaus Stonio ir Kristinos Briedės filmas „Laiko tiltas“, pasakojantis apie Baltijos šalių dokumentinio kino milžinus.

Festivalis pasiūlys įsižiūrėti ir į dar vieną svarbią asmenybę – Joną Meką (1922–2019). Specialiojoje programoje bus pristatyti dokumentiniai filmai apie Meką, kurti Peterio Sempelo, Juliaus Žižliausko (Ziz), Hopi Lebelio ir Thomaso Boujut, Pipo Chodorovo, Gideono Bachmanno ir kt. Programą sudarė eksperimentinio kino režisierius Pipas Chodorovas. Žinomas amerikiečių eksperimentinio kino kūrėjas ir Meko bendražygis sako, kad jo atrinktuose filmuose atsiskleidžia tai, ko pats Mekas vis dėlto negalėjo užfiksuoti. Už filmininko nuolat kurto dienoraščio kadrų likę Meko gyvenimo užkulisiai, pasak Chodorovo, leidžia jį geriau pažinti ne tik kaip menininką, bet ir kaip žmogų: „Šiuose filmuose Jonas leidžiasi rodomas, apnuoginamas: kartais jis juokingas, kartais ūmus, kartais skubantis, kartais susimąstęs, bet visada – išmintingas, filosofiškas ir vertinantis dabarties akimirką.“

Kaip Meką matė filmo „Jonas džiunglėse“ režisierius, galės patirti ne tik jo filmo žiūrovai, bet ir „Skalvijos“ lankytojai: čia veiks Sempelo kurtų Meko portretų paroda. Pristatyti parodos atvyksta pats režisierius ir fotografas.

Specialiame festivalio seanse VDFF žiūrovai pamatys dar vieną avangardinio kino kūrėją – „Fluxus“ judėjimo iniciatorių Jurgį Mačiūną. Niujorkiečio Jeffrey Perkinso „George“ (JAV, 2018) – tai ne tik įvairiapusis Mačiūno portretas, bet ir išsamus judėjimo paveikslas, lydimas prieštaringų interviu su Yoko Ono, Meku, Nam June Paiku.

Pasaulio žmogaus, laisvo ir nepriklausomo, tema suvienys šešis pagrindinės VDFF programos filmus. Apie laisvę kalba „Balsai iš jūros („Voices of the Sea“, rež. Kim Hopkins, JAV, 2018). Filmo herojė kubietė Mariela svajoja emigruoti į JAV ir taip ištrūkti iš nuolatinio nepritekliaus, jos vyras yra apsisprendęs likti ir oriai priimti išbandymus. Apie neribotą laisvę prabyla filmas „Menininkai iškrypėliai“ („The Artist & The Pervert“, rež. Béatrice Behn, René Gebhardt, JAV, Vokietija, 2018). Tai nacių šeimoje užaugusio ir griežtai auklėto austrų kompozitoriaus Georgo Friedricho Haaso portretas.  

Kitą portretą sukūrė Werneris Herzogas: filmas „Herzogas / Gorbačiovas“ („Meeting Gorbachev“, rež. Werner Herzog, André Singer, JAV, 2018) pakvies į diskusiją su buvusiu Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu. Pasak Herzogo bendrauautorio britų kino dokumentininko André Singerio, „Gorbačiovas – kitoks politikas nei tie, apie kuriuos kalbama šiandien. Žmonės jau spėjo pamiršti Šaltojo karo pabaigą. Mano karta tai išgyveno. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai supratome, kad Šaltasis karas baigėsi, atrodė, jog išsisklaidė kažkoks tamsus debesis. Tai nebūtų įvykę be Gorbačiovo. Reikėjo rasti filmo formą, kuri būtų visiems įdomi, o ne tiesmuka biografija. Kuo geriau Gorbačiovą pažinome, tuo šiltesnius jausmus jam jautėme. Norėjome, kad filmas būtų apie politiko būdą, o ne apie politiką. Pagrindinė problema – jo sveikata. Jis negalėjo ilgai kalbėti, vos paėjo. Galiausiai filmas pats save sudėliojo. Vientiso interviu forma ir stilius tiko ir Herzogui, ir man. Pokalbis ir tapo filmo istorijos stuburu.“

Kiek žmogus yra laisvas rinktis, ką reiškia šeimos ryšiai, svarstoma filme „Amerika“ („America“, rež. Erick Stoll, Chase White, JAV, 2018). Tai intymus pasakojimas apie tris brolius, prižiūrinčius savo 93-ejų močiutę Americą, kuriai diagnozuota demencija. Broliai nenori, kad senutė atsidurtų prieglaudoje. Rūpintis mylima močiute jiems ne našta, o pats natūraliausias sprendimas. Be to, tai ir būdas atkurti prarastą tarpusavio ryšį. Filmo režisieriai su vienu iš brolių Diego susipažino Meksikoje kurdami kitą filmą. Bet jie iškart atsisakė ankstesnio sumanymo ir trejus metus stebėjo Americą bei jos šeimą. Tų stebėjimų rezultatas – intymus ir jaudinantis filmas apie tai, kas yra žmogiškumas.

Paskutinis pagrindinės programos filmas – Andreos Bussmann „Faustas“ („Fausto“, Meksika, Kanada, 2018) – pakvies į meditatyvią kelionę per įvairių šalių „faustiškus“ mitus, kuriuos sieja ta pati baigtis: už pasaulio pažinimą ir atsivėrusias paslaptis sumokama siela.

Minint 30-ąsias Baltijos kelio metines festivalis pakvies į specialią „Baltijos kelio“ programą, kuri apims šia tema kurtus estų, latvių ir lietuvių filmus. Ją sudarys šeši filmai: „Baltijos kelias“ (rež. Peeter Simm), „Baltijos kelias“ (rež. Arūnas Matelis, Audrius Stonys), „Rugpjūčio 23-oji“ (rež. Juozas Matonis, Romualdas Damulis), „Skersgatvis“ (rež. Ivars Seleckis), „Kryžkelė“ (rež. Juris Podnieks), „Drakono metai“ (rež. Andres Soot). Visi šios programos filmai bus rodomi nemokamai.

Šiemet VDFF pirmą kartą siūlys pasižiūrėti studentų darbus. Konkursinėje programoje bus pristatyti dviejų aukštųjų kino mokyklų – lietuvių LMTA ir vienos garsiausių Europoje čekų FAMU – studentų dokumentiniai filmai. Tokią konkursinę programą planuojama rengti kas dvejus metus, pristatant lietuvių ir vis kitos aukštosios mokyklos studentų darbus.

Rugsėjo 23–25 d. VDFF persikels į Kauną, spalio 1–3 d. festivalio filmų bus galima pamatyti Klaipėdoje.

Pagal VDFF inf.