Kino stovykla Salų dvare

Esame perdėm kompleksiški, perdėm netobuli, perdėm skirtingi, kad kinas galėtų iki galo atskleisti kiekvieno mūsų vidinį pasaulį. Vis dėlto populiarus posakis, kad žmogus tampa tuo, ką skaito, taikytinas ne tik literatūrai, bet ir kinui. Jau daugiau kaip šimtą metų kinas sėkmingai konstruoja ir atliepia kolektyvines tapatybes, palaiko vyraujančias etines bei socialines visuomenės normas. Nuo pat populiariojo kino pradžios pasakojimo būdai ir estetinės reprezentacijos lemia mūsų susitapatinimą su ekrane matomais personažais, jų lytimi, tautybe, socialiniu statusu, tai, ką mes jiems jaučiame ir kokie norime būti. Kitaip tariant, ekrane rodomos tapatybės palaiko arba keičia socialinės tikrovės vaizdinį ir jo vertinimą.

Įsivaizduokime klasikinę filmo sceną: matome bendrą buto planą iš užtikrintai einančio vyro perspektyvos. Vyras praveria vonios kambario duris. Jame – jo dar nepastebėjusi moteris. Subjektyviai filmuojant, kamera seka moters kūną, kuris atskleidžiamas po truputį, sugrįžtant prie ją stebinčio vyro veido stambaus plano ir taip pabrėžiant aistringą į moters kūną nukreiptą jo žvilgsnį. Toks kanoninis vyriško žvilgsnio žiūros taško konstravimas objektyvizuoja moters atvaizdą, paversdamas jį heteroseksualaus vyro seksualinės fantazijos objektu ir kviesdamas visus žiūrovus užimti vienos lyties viršenybę palaikančią hierarchinę žvilgsnio poziciją. Taip nufilmuotų ir sumontuotų scenų Holivude ir ne tik yra daugiau nei apstu. Feministinės kino teorijos pradininkė Laura Mulvey viena pirmųjų įvardijo moters vaizdavimo kine vienpusiškumą, pasak jos, kylantį iš sudėtingų priežasčių, tarp kurių – kitokį žvilgsnį perteikti galinčių moterų kūrėjų nebuvimas kino industrijoje, išskirtinai vyrai kino prodiuseriai ir scenaristai, ribotas kino estetikos suvokimas bei nekritiški kino auditorijos lūkesčiai.

Paraleliai jau daugiau nei penkiasdešimt metų kino istorikai kalba ir apie queer tapatybių išraiškos klasikiniame ir modernistiniame JAV kine ribas. Kaip žinia, nuo 4-ojo iki vėlyvojo 7-ojo dešimtmečių net JAV kine dėl filmus cenzūruojančio vadinamojo Hayso kodekso gėjai ir lesbietės neturėjo ekrano erdvės. Vienintele galimybe kalbėti apie LGTB tapatybę tapo į pasakojimus įpinti, netiesiogiai į netradicinę seksualinę tapatybę nurodantys kodai.

Vito Russo filme „The Celluloid Closet“ gėjiškumas neatsitiktinai traktuojamas kaip viena iš galimybių radikaliai kitaip perskaityti kino istoriją. Vis dėlto, pasak Michaelo Koresky, problema ta, kad XX a. pirmoje pusėje seksualinės mažumos neturėjo erdvės drąsiai kine kalbėti apie savo tapatybę, nes žiūrovai buvo pratę matyti ekrane tik heteroseksualias poras. Antroje XX a. pusėje feministinio bei queer kino tyrinėtojai pradėjo kritikuoti vyraujantį socialinės lyties bei seksualumo vaizdavimą kine ir akcentuoti tiek vaizdo, tiek garso gebėjimą keisti dominuojančias kūno ir socialinės lyties reprezentacijos normas. Kai kurie kritikai, pavyzdžiui, Laura Mulvey (kartu su kolega kino kritiku ir teoretiku Peteriu Wollenu), patys pradėjo kurti eksperimentinius, vyrišką ir heteroseksualų žvilgsnį kvestionuojančius filmus, praktiškai demonstruodami feministinės bei queer kino estetikos galimybes. Aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjęs feministinis ir queer kinas pasaulio žiūrovams atpažįstamas iš viename kanone sunkiai derančių Mayos Deren, Jacko Smitho, Barbaros Rubin, Barbaros Hammer, Carollee Schneeman, Johno Waterso ir daugelio kitų eksperimentinio kino kūrėjų darbų. Klasikinio ir šiuolaikinio eksperimentinio kino potencialas atskleisti socialinės lyties ir seksualumo įvairovę – šiemet „Meno avilio“ rengiamos kino stovyklos tema.

Neformaliam dialogui gamtoje kasmet kviečiantis renginys rugpjūčio 8–11 d. siūlys diskutuoti apie moterų ir queer tapatybių reprezentaciją kino istorijoje ir praktikoje. Dviragio ežero apsuptyje įsikūrusioje Salų dvaro sodyboje vyks diskusijos su nekonvencinės kino kalbos savo tapatybei išreikšti ieškančiais, socialinės lyties ir seksualumo bei juos kontroliuojančių galios santykių klausimus reflektuojančiais feministiniais ir queer eksperimentinio kino kūrėjais iš Lietuvos ir užsienio. Savo patirtimi stovykloje dalysis pasaulyje žinomi meninio ir avangardinio kino kūrėjai bei mąstytojai, galintys aprėpti plačią ir įvairiapusę temą bei pristatyti ją iš įvairių perspektyvų. Jie skaitys specialiai stovyklai parengtus pranešimus, pristatys savo filmus ir ves kūrybines dirbtuves. Stovyklos programoje – šias temas nagrinėjantys filmai bei kino kūrėjai Amber Bemak, Madsenas Minaxas (abu iš JAV) bei Akosua Adoma Owusu iš Ganos, jie ne tik pristatys savo filmus, bet ir ves kūrybines dirbtuves.

Taip pat bus pristatyti klasikiniai pernai pasaulį palikusių režisierių Barbaros Hammer ir Carollee Schneeman kūriniai. Dviejų eksperimentinio kino legendų filmai „Fuses“ ir „Nitratiniai bučiniai“ bus rodomi 16 mm juostoje. Rugpjūčio 9 d. vakare bus skaitomi feministiniai tekstai apie kiną, 10 d., palaikant kaimyninės šalies cenzūrai nebepatinkančios žymiosios lenkų feministės menininkės Natalia LL darbus, vyks jos filmo „Vartotojo menas“ peržiūra ir pristatymas. Be istorinės įelektrintų tapatybių perspektyvos ekrane, dėmesį atkreipsime ir į lyčių dinamiką bei translytiškumo atspindžius dabartiniame eksperimentiniame kine ir videomene. Kuratoriai Almudena Escobar Lopez iš Ročesterio universiteto Niujorke bei Antoine’as Barraud iš Paryžiaus pristatys dvi šiuolaikinių kūrėjų programas. Kaip įprasta, kino stovykloje dalyvaus ir kylantys eksperimentinio kino kūrėjai bei kuratoriai, savo veikloje ieškantys sąlyčio taškų tarp socialinio aktyvizmo, tapatybės raiškos ir judančių vaizdų meno. Jauni lietuvių menininkai Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lūčiūnas bei Janina Sabaliauskaitė pristatys dvi jų kuruotas programas. Amerikiečių filmų kūrėjas Madsenas Minaxas specialiai stovyklai kurs vaizdo instaliaciją ir su stovyklos lankytojais aptars savo filmus, o iš Londono „Kings College“ atvykstanti Elena Gorfinkel skaitys pranešimą „Kinematografinis pisuaras“. Rugpjūčio 10 d. taip pat bus parodytas Stepheno Dwoskino filmas „Amžius yra...“ bei Toshio Matsumoto filmas „Rožių laidotuvių procesija“.

Akivaizdu, kad šiemet stovykloje keliami klausimai yra svarbūs ir savalaikiai pasaulinių problemų kontekste. Tikimės, kad mūsų kvietimas atsigręžti į mažojo kino formų galimybes kvestionuoti didžiojo kino socialinės lyties ir seksualumo politiką bus aktualus lietuvių kino kūrėjams, kritikams ir žiūrovams. Kinas gali įelektrinti tapatybes. Sutikime jas – kino stovykloje Salų dvare, Rokiškio rajone, rugpjūčio 8–11 dienomis.

http://cinema.camp