Su Vitalijumi susipažinau 1994 metais, vos vienos kojos piršteliu įžengusi į fotomeno pasaulį. Iki tol buvau stebėtoja. Daug metų su tėvais rugsėjį atostogaudavau Nidoje, kai vykdavo fotomenininkų seminarai. Sėdėdavome pajūryje ir matydavome, kaip ateina Skirmantas Valiulis ar Vitalijus Butyrinas. Tada dar nebuvo nė minties, kad vieną dieną ir aš su jais bendrausiu. Bet kai tik tapau viena iš jų, Butyrinas pradėjo mane globoti. Negaliu pasakyti, kad jis buvo mokytojas. Jis buvo meistras, kurio žodžiai turėjo didelę reikšmę ir lydėjo mane visą gyvenimą. Man tuomet buvo 25-eri, jūra dar iki kelių, o prieš akis – tik visiškas nežinojimas. Ir Vitalijus – nesavanaudiškas vedlys.
