Esu tikra, kad tokio žmogaus kaip Linas Katinas daugiau nesutiksiu. Dėkoju likimui, kad spėjau perbėgti Katinui kelią, mat norėjau surengti parodą. Likimo ironija, kad vos ją atidarius Nacionalinėje dailės galerijoje užklupo COVID-19 ir stojo visuotinis karantinas. Taip išėjo, kad ši paroda tapo paskutine, surengta jam gyvam esant. Jos pavadinimas „Raudona krisdama virsta balta“ dabar atrodo pranašiškai – Linas krito ir jo spalva pasidarė balta... Su mumis liko jo kūryba, kuri buvo ir yra išskirtinė, nešanti toliau negu šios žemės horizontas. Ir spalvingi jį pažinojusių žmonių atsiminimai.
Linas Katinas, Autoportretas. 1968 m.Linas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.Linas Katinas paskutinį kartą savo ypatingoje vietoje – prie liepos, esančios pakeliui į trobelę Labanore. Čia jis visada sustodavo vienas ar su draugais išgerti vyno. Ištikimas šitam ritualui buvo beveik šešiasdešimt metų.
Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės nuotr.
Linas Katinas, Autoportretas. Žiūrint šį paveikslą būtina įsitverti už virvės galo, 1973 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus Linas Katinas, Atviri langai. 1971 m. Gintaro Rinkevičiaus nuosavybėLinas Katinas, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Katino bičiulis Gintaras Vaitkevičius. V. Šamkov nuotr.Linas Katinas, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V. Šamkov nuotr.Linas Katinas, Saulėlydžio laikas. 1968 m. „Vivus Sanus“ klinikos kolekcija
