Raudona krito ir virto balta

Esu tikra, kad tokio žmogaus kaip Linas Katinas daugiau nesutiksiu. Dėkoju likimui, kad spėjau perbėgti Katinui kelią, mat norėjau surengti parodą. Likimo ironija, kad vos ją atidarius Nacionalinėje dailės galerijoje užklupo COVID-19 ir stojo visuotinis karantinas. Taip išėjo, kad ši paroda tapo paskutine, surengta jam gyvam esant. Jos pavadinimas „Raudona krisdama virsta balta“ dabar atrodo pranašiškai – Linas krito ir jo spalva pasidarė balta... Su mumis liko jo kūryba, kuri buvo ir yra išskirtinė, nešanti toliau negu šios žemės horizontas. Ir spalvingi jį pažinojusių žmonių atsiminimai. 

*

Lino kūryboje mane visada žavėjo ir tebežavi trys dalykai. Pirmasis – vaikiško naivumo ir bemaž antžmogiško genialumo junginys. Antrasis – gebėjimas suvienyti tolimiausius kultūros polius (turiu galvoje lietuvių liaudies dailę ir budistinį meną). Trečiasis – be Čiurlionio, gal daugiau Lietuvoje niekieno nerealizuotas kosminės erdvės apgyvendinimas kai kuriuose paveiksluose.

Gyvenime stulbino jo radikalumas. Tiek meno, tiek politiniais klausimais, tiek net kai kurių savo šeimos narių atžvilgiu.

Ir dar guldė ant menčių nežabotas jo fantazavimas. Kadangi pastaraisiais metais bendravome tik telefonu, tai jis man tas fantazijas ir išdėstydavo į ragelį. Na, ko vertas, pavyzdžiui, vien jo sumanymas surengti viduržiemį savo parodą ant Trijų kryžių kalno ir mane, dėl stuburo negalintį kopti, užvežti į atidarymą ant to kalno draugų traukiamomis rogėmis...

Alfonsas Andriuškevičius, dailės kritikas, poetas, eseistas

Per visą gyvenimą sutinki daug ir įvairių žmonių, kuriuos gali vadinti savo mokytojais. Bet tokie, kurie pakeičia tavo likimą, yra tik keli. Linas Katinas yra vienas iš kelių pagrindinių. 

Su juo susipažinau iškart po perversmo Dailės institute. Arvydas Šaltenis pasiūlė susirasti ir pasikviesti jį kaip tapybos dėstytoją. Aš buvau tas, kuris jam skambino ir tarėsi. Pirma Lino pamoka giliai įstrigusi atmintyje. Prisiruošėme įvairių daiktų, drapiruočių, muliažų tapybos pastatymui, o jis tik nubraukė ranka viską nuo stalo ir tarė: „Pieškit elektros rozetę.“ Lino pamokos man buvo daugiau nei tapyba. Jis vienos kursinės užduoties metu ištarė frazę, pakeitusią mano likimą: „Kūrybinė erdvė, galit tapyti arba nors ir filmą filmuoti.“ Taip prasidėjo mano medijos menų eksperimentai. Iš Lino gavau ne tik kinematografijos, kūrybiškumo, bet ir tolerancijos, budizmo pamokas. Beje, mažai kas žino, bet į užsienį studijuoti tuomet išvykti galėjau tik todėl, kad Linas gerai papurtė vieną klerką, už kyšius išdavinėjantį užsienio pasus. Buvo laikas, kai prie Lino buvau tiesiog prilipęs. Mes susitikdavome ne tik paskaitose, jo studijoje, bet ir pasivaikščiojimuose, neįprastose kelionėse. Būtent iš jo ir a.a. Vlado Daujoto mokiausi būti dėstytoju. Gaila, kad tie susitikimai, po to, kai Linas išėjo iš akademijos, tapo epizodiniai ir su didelėmis pertraukomis. Bet iki šiol būna situacijų, dažniausiai ironiškų, kai išgirstu Lino juoką ir niekada nenuspėjamą jo vertinimą neįprastu požiūrio kampu. Kiekvienas mokytojas prasitęsia mokinyje. Ačiū, mokytojau.

Gintaras Šeputis, videomenininkas 

Mūsų pažintis prasidėjo Paryžiuje, „Cite des Arts“, gal prieš 28 metus. Linas Katinas sugebėdavo nukelti į kitą realybę savo paveikslais, įžvalgomis apie muziką, literatūrą, turėjo pribloškiantį humoro jausmą. Lankydavausi jo studijoj Vilniuje, kuri liks atmintyje kaip viena įspūdingiausių meno galerijų. Labai teigiamai veikė jo nepriklausomas požiūris į visuomenės reiškinius, įvykius.

Vieno pokalbio metu Linas pasiūlė muzikinę idėją, ir po kelių susitikimų atsirado kūrinys fortepijonui baisiu pavadinimu „Mėlynas grabas“.

Eugenijus Žarskus, pianistas

Daugiau kaip prieš septyniolika metų (2003 m. rugsėjo 29 d.) radosi nauja visuomeninio transliuotojo programa „Klasika“. Joje buvo ne tik transliuojama klasikinė muzika, bet ieškojome ir naujų tekstinių laidų formatų. Buvo svarbu, kad vesti laidų į eterį ateitų garsūs menininkai, mokslininkai, asmenybės, jau savo darbais žinomos plačiajai auditorijai. Taip atsirado autorinių laidų juosta „Homo cultus“ – penkios pokalbių  laidos ir penki labai skirtingi, labai įdomūs autoriai: kino kritikas Saulius Macaitis, rašytoja Vanda Juknaitė, istorikas Egidijus Aleksandravičius, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, o antradieniais į radijo studiją įžengdavo dailininkas Linas Katinas ir pradėdavo savo laidą „Dukart du – penki“. 

Kai Liną pakviečiau į radiją ir paklausiau, ar norėtų vesti valandinę tiesioginę laidą, jis buvo nepaprastai nustebęs. „Būtų įdomu, bet aš juk nemoku kalbėti. Oficialiai“, – pasakė. Kai išsiaiškinome, kad cenzūros laikai jau praėjo ir temų bei pašnekovų niekas nereguliuos, prasidėjo nelabai ilgas, bet pilnas nuotykių ir neribotos kūrybinės fantazijos Lino Katino radijo epizodas. Laidos temas jis rinkdavosi spontaniškai: tai, kas jam pačiam duodavo impulsų apmąstymams, tokią temą siūlydavo ir pašnekovams: vinis, siena, mazgas, tuštuma. Menininkai, studentai, inžinieriai ar tiesiog pažįstami ir Linui įdomūs žmonės studijoje leisdavosi į svarstymus, diskutuodavo kartais, atrodo, visai beprotiškomis temomis. Tačiau laida labai greitai tapo populiari tarp kūrybingų žmonių ir ypač jaunimo. Žinau, kad klausytojai laidas net įsirašinėdavo į kasetes ir dalindavosi, nes tuo metu dar neturėjome skaitmeninio archyvo.  

Žinoma, laidos sulaukdavo ir kritikos, nes nebuvo sustyguotos, „sušukuotos“, Linas nebuvo tiesioginio eterio plepėtojas, kuris gali sklandžiai kalbėti apie bet ką, tačiau jo visada buvo įdomu klausyti. Kad tiesioginiame eteryje „greitoji pagalba“ atsirastų laiku, dažnai tekdavo stovėti už stiklo aparatinėje. Vyksta pokalbis studijoje, svečiai kalba vienas per kitą, o aš Linui į ausines bandau pasakyti, ką reikia daryti. „Ša visi, tylėkit, man kažką redaktorė sako“, – staiga pokalbį nutraukia vedėjas ir eteryje ima tiesiog spengti tyla. Tokių linksmų nuotykių būta ne vienas. 

Galbūt radijo laida „Dukart du – penki“ Linui Katinui buvo gyvenimo avantiūra, nuotykis. Bet mačiau, kad tai, ką jis kalbėjo, kam provokavo pašnekovus savo laidose, jam buvo tikrai labai svarbu. Jaudindavosi  prieš kiekvieną eterį ir išėjęs dažnai klausdavo – na kaip, ar gerai buvo? Šiandien radijo stočių eteriuose daugybė tiesioginių pokalbių laidų, kur žodžių srautas tiesiog plaukia pro šalį, o minčių seklumos tam netrukdo. Todėl pasiilgstu ilgiausių Lino pauzių, kai žiūri, ar neatsijungė radijo imtuvas, jo fantazijos ir meno improvizuoti ištraukiant į paviršių nepastebimas kasdienybės prasmes, jo vaikiškos nuostabos, kai šūkteli pašnekovams: „Tai negi neturite nieko įdomaus pasakyti?“

Jolanta Kryževičienė, kultūros žurnalistė