Su Vitalijumi susipažinau 1994 metais, vos vienos kojos piršteliu įžengusi į fotomeno pasaulį. Iki tol buvau stebėtoja. Daug metų su tėvais rugsėjį atostogaudavau Nidoje, kai vykdavo fotomenininkų seminarai. Sėdėdavome pajūryje ir matydavome, kaip ateina Skirmantas Valiulis ar Vitalijus Butyrinas. Tada dar nebuvo nė minties, kad vieną dieną ir aš su jais bendrausiu. Bet kai tik tapau viena iš jų, Butyrinas pradėjo mane globoti. Negaliu pasakyti, kad jis buvo mokytojas. Jis buvo meistras, kurio žodžiai turėjo didelę reikšmę ir lydėjo mane visą gyvenimą. Man tuomet buvo 25-eri, jūra dar iki kelių, o prieš akis – tik visiškas nežinojimas. Ir Vitalijus – nesavanaudiškas vedlys.
Kiekvienam labai svarbu sutikti gyvenime žmogų, kuris juo tikėtų. Vitalijus sakė: kurk, kol kuriasi, nes, pamatysi, kūryba nesitęsia amžinai, bus dešimtmečiai tylos, kai kūryba dings. Šie žodžiai įstrigo visam gyvenimui. Taip, tu tampi profesionalu ir gali manipuliuoti kūryba, tačiau vidinė kūryba tęsiasi tikrai labai neilgai. Kaip svarbu tokius žodžius išgirsti jaunam žmogui, kuris dar nežino, kas jo laukia ateityje. Galiu drąsiai sakyti, kad tai, ko tuo metu pasiekiau, buvo Vitalijaus nuopelnas. Kartą skambina jis man ir sako: „Jau supakavome nuotraukas siuntimui į konkursus, bet jei atnešti savo, išpakuosime.“ Ir išpakavo, ir įdėjo, ir gavau aukso medalį. Tai buvo tarsi atspirties taškas. O jei ne Vitalijus... Ar kas skambintų, ar kas rūpintųsi niekam nežinoma jaunikle? Juk tuo metu jis buvo vienintelis oficialus FIAP (Tarptautinės meninės fotografijos federacijos) atstovas Lietuvoje.
Pavadinimą „Misterijos“ mano fotografijų ciklams irgi sugalvojo Butyrinas. Apie anapusinį, nematomą pasaulį mudu kalbėdavome taip pat kaip apie realųjį – tai mus siejo. Visa jo kūryba buvo persmelkta misterijų. Nida tapo jo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu, ypač ciklams „Jūros pasakos“ (1976), „Terra incognita“ (1976), „Vaikystės prisiminimai“ (1983), „Neringa“ (1983), „Titanai“ (1983), „SOS“ (1983), „Civilizacijos“ (1983). Lyg atpažįstama, bet ir visai kitokia, tarsi jis matytų kur kas daugiau nei kiti. Tai lyg tiltas tarp šiapus ir anapus. Kartais Vitalijus savo kūryboje į pasaulį žvelgė vaiko akimis. Jis atrodo paslaptingas, o kartais net gąsdinantis kaip fotografijose „Pasaka apie jūrų velnią“ ar „Pasaka apie ugnies paukštę“ (abi 1976 m.). Kartais jo žvilgsnis jaunatviškai atviras, ypač fotografijose „Banga“ (1973) ir „Apreiškimas“ (1976). O kartais jis brandžiai žvelgia į amžinybę kurdamas „Rekviem I“ (1973), „Appasionatą“ (1974), „Homo sapiens“ (1971). Net ir dabar, prabėgus pusei amžiaus, Vitalijaus Butyrino nuotraukos atrodo labai šiuolaikiškai. O mistika slypi ne tik vaizduose, ją skleidžia ir atlikimo technika. Šiais laikais, kai apropriacijos tapo neatsiejama fotografijos dalimi, vargu ar kas nors sugebėtų imituoti ar nukopijuoti Butyrino darbus. Jis visuomet išliks originalus ir nepakartojamas.
Anksčiau daug bendravau su Rusijos fotografais, daugeliui iš jų Butyrinas buvo guru. Bet visi jį vadino lietuviškosios fotografijos mokyklos atstovu. Tai buvo tarsi kokybės ženklas, nors iš kolegų jis išsiskyrė fotomontažais, fotografika. Ir dabar, kai Vitalijaus nebėra, pačius šilčiausius ir giliausius žodžius skaitau rusų kalba. Štai ką feisbuke lapkričio 2 d. rašė Profesionalios ir mėgėjiškos fotografijos instituto (ИПЛФ) direktorius Vasilijus Prudnikovas iš Maskvos:
„AŠ NEKALBU APIE FOTOGRAFIJĄ – AŠ JĄ KURIU“. V. B.
Šiandien sužinojau, kad prieš tris dienas, 74-aisiais savo gyvenimo metais, mirė nuostabus fotografas Vitalijus Butyrinas (1947 m. gegužės 30 d., Kaunas, – 2020 m. spalio 30 d., Vilnius).
Man atrodo, kad šį momentą jaučiau, nes kaip tik tuo metu svečiavausi Rusijos fotomenininkų centre ir per pokalbio pertraukėlę iš lentynos paėmiau Vitalijaus fotoalbumą „Fotografijų rinktinė“ (Izbrannye fotografii, Maskva, 1991), o peržiūrėjęs dargi nusifotografavau jo sentenciją: „AŠ NEKALBU APIE FOTOGRAFIJĄ – AŠ JĄ KURIU“. V. B. Man labai norėjosi Dmitrijaus Ivanovo paprašyti, kad leistų neštis tą albumą. Visą dieną galvojau apie Vitalijaus darbus. Žinoma, ne pirmą kartą mačiau jo kūrinius, labai juos mėgstu, kolekcijoje netgi yra du jo autoriniai atspaudai, vienas iš jų puošia ИПЛФ marškinėlius. Tiesiog nepaprastai traukė peržiūrėti!
Kartais, kai darbai labai patinka, apie juos sakoma – fantastiški. Vitalijaus Butyrino kūrybai tai tiesiog tobulai tinka visiškai neperdedant. Yra rašytojai fantastai, o Butyrinas – FOTOGRAFAS FANTASTAS!
Vitalijus Butyrinas žinomas fotografiniais koliažais ir montažais, sukurtais naudojantis jo nufotografuotais tikrovės fragmentais (jis niekada nesinaudojo kitų autorių darbais), Butyrinas kūrė išskirtinai fotografinę fantastiką.
O šiandien perskaičiau visą jo garsųjį pasisakymą: „Tikriausiai būčiau tapęs muzikantu, bet kartą… tėvas man padovanojo fotoaparatą… Nuo tada AŠ NEKALBU APIE FOTOGRAFIJĄ – AŠ JĄ KURIU.“
Jau tuomet, kai mudu susipažinome, Vitalijus turėjo du gimtadienius. Vieną, kai gimė, o antrąjį, kai onkologinė liga pasitraukė. Jo gydytojas (bijau sumeluoti, ar iš Baltarusijos, ar iš Rusijos) jam siųsdavo atvirukus sveikindamas su antruoju gimtadieniu. Tuomet tai buvo jau 18 atvirukas. Galbūt dėl to jis turėjo daug stebuklingo optimizmo ir jautė meilę gyvenimui. Net tada, kai vėl prasidėjo ligoninės, jis sugebėdavo iš jų pabėgti, kad paskambintų pasveikinti su gimtadieniu. O pats sako: „Man jau galas. Pažiūrėk, net taurelės nebenulaikau, pirštai nebesilanksto. Draugai klausia: kodėl tavęs per televiziją neberodo? O aš jiems sakau: tuojau parodys skyrelyje ilsėkis ramybėje. Tai, sako, būtinai pranešk, kai parodys.“ Bet nuo to laiko prabėgo dar dešimt metų! Dešimt! Tamsos ir vienatvės metų. Vitalijaus liga buvo labai ilga ir sunki, vedanti vieninteliu keliu. Todėl kiekvienas iš mūsų turėjo laiko pasakyti ir padaryti viską, ką norėjo ir galėjo, kad kelio pabaigoje nebūtų gaila, jog kažkas dar liko nepasakyta.
