Rytų Vokietijos fotografijos paroda „Neramūs kūnai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Sako: atskirkime kultūrą nuo politikos. Politikai naudą gaudo, kariai ginklus galanda, o menininkai guodžia mūsų sielas. Kultūra – tokia oazė, kur visi gali prisiglausti. Nuo visų negandų. Anksčiau šia mintimi tarsi nebuvo priežasčių abejoti. Tautos išrinktieji rūpinosi savo gerove, o skurdžiame kultūros rezervate bent jau buvo saugu. Tačiau šalia prasidėjus karui, saugumo jausmas dingo. Paaiškėjo, kad kultūros atsiribojimas nuo politikos Rusijoje pagimdė pabaisas.








Paroda „Šonta. Iš archyvų“
Ką Šonta veikia Naujininkuose? Nedideliame bute įsikūrusioje erdvėje „išgirsti“ vyksta Augusto Čičelio, Viktorijos Kolbešnikovos ir Adomo Narkevičiaus kuruojama Virgilijaus Šontos fotografijų paroda. Maža erdvė netrukdo atskleisti ne tik aktualias temas, bet ir renkamo queer archyvo dalį. O pati namų atmosfera tampa lyg nuoroda į vieną iš fotografo serijų „Mokykla – mano namai“ pavadinimą. Tačiau šiuose namuose apgyvendinami ne tik Šontos darbai, bet ir iš jų gimstančios mintys apie laisvę ir tapatybę.








Remigijaus Treigio personalinė paroda Baroti galerijoje Klaipėdoje
„Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ – taip vadinasi dvejus metus kurtas fotomenininko Remigijaus Treigio mistinis ciklas. Neapleidžia klausimas, kodėl kūryboje toks svarbus nebuvimas. Siekis priartėti prie lengvai neapčiuopiamos esmės mums jau pažįstamas iš Remigijaus Treigio su Benu Šarka dueto kūrybos. Jų vaizdiniame dialoge egzistuoja tik jiems žinoma erdvė, kurioje kažkur tarp ryto spindulių ir jų vidinio, tarpusavyje suderinto kompaso laiko nėra (#laikonėra).
Paroda Vilniaus geležinkelio stoties perone
Nuo bombardavimų pajuodusiame mieste raudona paklodė su juodais taškeliais atrodo ne vietoje. Neturi čia būti tokių spalvų. Jos priklauso kitam pasauliui. Jaukumo, vilčių, kasdienybės. Gelbėtojų neštuvais skubiai išnešama gimdyvė tą boružės raštą rinkosi meilės apsaugotam kūdikio gyvenimui. O gal tokia tiesiog pasitaikė Mariupolio ligoninėje, kurią atakavo Rusija. Apanglėję medžiai, tušti langai ir juoda žemė. Raudonas čia gali būti nebent kraujas. Netinka šitas gero gyvenimo atributas, skaudžiai primenantis, kokia ateitis sunaikinta. Todėl ši nuotrauka įsimena ir dažnai iliustruoja pasakojimus apie Rusijos nusikaltimus Ukrainoje. Dabar ji pakabinta ir ant metalinės tvoros išilgai bėgių, kuriais vyksta geležinkelio tranzitas iš Maskvos ir Sankt Peterburgo į Kaliningrado sritį ir atgal.




Pokalbis su aktoriumi, režisieriumi ir vizualiosios kalbos vedliu Benu Šarka
„Melas – pasaulio tvarkos principas, bet tai yra žodžių pagalba“, – taip prasideda pokalbis, kuriam išankstinis pasiruošimas negalioja. Patys dėliojasi sakiniai, pasakojimas, atrodo, buvo padiktuotas iš anksčiau ar net iš aukščiau. Kovo 11-ąją su menininku susitikome pasikalbėti apie jo socialiniuose tinkluose kuriamą Mėmelio fotografijų ciklą. Beno draugai Raimundas Urbonas ir Ovidijus Petkevičius tampa mūsų veiksmo ir pokalbio pradžia.
Andrew Miksio paroda „Baxt“ MO muziejuje
Vestuvinė Liubos suknelė užpildo erdvę tarp U forma sustatytų, vaišėmis apkrautų stalų. Gėlių puokštė jos rankose „kalbasi“ su tapetų, „auksinių“ ir tiulinių užuolaidų, suolus dengiančių raudonų užtiesalų gėlėmis. Visą tą margumyną „permuša“ balta suknelės piramidė. Ši 2001 m. užfiksuota Andrew Miksio fotografija jau tapo tarsi ikona.








Novi Sado avangardo paroda „Nestabilios praktikos“ Kauno fotografijos galerijoje
Į Serbiją su Gintaru Zinkevičiumi skridome dar tik prasidedant omikrono bangai. Iš Belgrado Nikolos Teslos oro uosto į Novi Sadą važiavome per lygumas, artėdami pamatėme Fruškos kalną. Vėliau sužinosime, kad tai – tik kalva.







Paroda „Garso ir tylos autografai“ „Prospekto“ galerijoje
Kaip vizualiai perteikti muziką? Tikriausiai aiškiausias atsakymas į šį klausimą – natos, penklinė, partitūra. Tačiau „Prospekto“ galerijoje vykstančioje grupinėje parodoje „Garso ir tylos autografai“ menininkai (Antonas Lukoszevieze, Kristijonas Nenartavičius, Lukas Atas ir Gytis Skudžinskas) atsisako praktiškiausio, įprasto muzikos dėmenų (ar, greičiau, techniško muzikos dėmens) vaizdavimo. Parodoje bandoma per vizualiojo meno prizmę užfiksuoti muziką jungiant jos patyrimo ir kūrimo procesus.








Ievos Rutės personalinė paroda „vaizdai virsmai“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Vos išgirdus Ievos Rutės jau antros personalinės parodos pavadinimą „vaizdai virsmai“, įnoringos lietuvių kalbos gramatikos ištreniruotas protas įtariai suklūsta: ar tik nebus praleistas koks nors paaiškinimą ar bent jo nuorodą suteikiantis skyrybos ženklas? Pavyzdžiui, kableliu atskirtas šių žodžių derinys iškart nužymėtų dvi skirtingas kūrybos koncepcijas, matomas parodoje. Pirmoji – tai nespalvotos kraštovaizdžio fotografijos juostiniu aparatu, antroji – arbatos žolelių atvaizdų išgavimo procesas, kurį be kameros atlieka tik fotopopierius. Jeigu toks kablelio įsikišimas į pavadinimą vis dėlto neįstengtų nusakyti fototechnikos panaudojimo dvilypumo, galbūt padėtų kitas gramatinis intarpas, tarkime – brūkšnys? Šis pavadinime akcentuotų nuoseklų akimi matomo vaizdo ir jo virsmo fotografija ryšį.






Tado Kazakevičiaus paroda „Pernykštis sniegas“ „Prospekto“ galerijoje
„Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus“, – šis sakinys mane persekioja nuo pat tos dienos dar prieš Kalėdas, kai užsukau į Tado Kazakevičiaus parodos „Pernykštis sniegas“ atidarymą. Teresė Laimutė – viena iš jo nufotografuotų senukų – taip užbaigia savo prisiminimus apie Sibirą. Mirtis tremtyje iki šiol man atrodė gana abstrakti, paskirta lyg nelaimingas loterijos bilietas, nes kažkodėl kitiems pavykdavo tose baisiose sąlygose išgyventi. Bet Kazakevičiaus paroda apie daugiau nei 250 našlaičių sugrąžinimą į Lietuvą parodo mirtį iš vaiko perspektyvos.







