Fotografija

Eglė Pietarytė

Dorothy Bohm paroda „Regėtas pasaulis“ Kauno fotografijos galerijoje

Paralelinių kasdienybių tema manęs neapleidžia jau kurį laiką. Klausausi diskusijų apie keistiną „Bondiados“ fenomeną, auklėtiną jaunimą, kuris „kultūrinasi“ prekybos centruose, vaikus, „ydingai“ intensyviai susirašinėjančius su draugais trumposiomis žinutėmis. Mąstau apie ką tik Kauno fotografijos galerijoje apžiūrėtą Dorothy Bohm fotografijų parodą. Dorothea Isrealit (gimusi 1924 m), žydų tautybės fotografė, augusi Karaliaučiuje ir, neišvengiamai, kartu su šeima patyrusi tragiškus nacių nusikaltimus.

Agnė Narušytė

Janinos Sabaliauskaitės ir Rimaldo Vikšraičio parodos Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje

Kaip šiandien pamenu. 1997 metai. Saulėta diena. Laima Kreivytė, tuometinė „7 meno dienų“ dailės puslapių redaktorė, atneša laikraštį, kurio pirmame puslapyje – tekstas apie projektą „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997), sujungusį dvi menininkų valdomas erdves: „Beaconsfield“ galeriją Londone ir „Jutempus“ Vilniuje. Projekto pavadinimo pratęsimas paaiškina, kas čia vyksta: „Technologijos ir utopija“. Tuomet dar tik besimezgantis world wide web – pasaulinis internetas – sujungia erdvėje nutolusius menininkus iš dešimtmečius sovietinės okupacijos atskirtų Europos regionų.

Monika Krikštopaitytė

Trys Vilniaus parodos

Kultūra Lietuvoje beveik visada yra krizėje. Dabar ji yra krizėje kvadratu, nes atslenka apčiuopiami ekonominiai išbandymai dar nespėjus atsigauti po kovido pandemijos. Tai labiausiai akivaizdu iš to, kaip stengiamasi pataikauti žiūrovui – paskutiniam, į ką galima atsiremti kaišant labai iš dalies paremtų biudžetų spragas. Kartais darosi baisu, kad šis susitelkimas į pramogą menus nutemps visiškai ne ta kryptimi. Tačiau kad ir kiek rengėjai besistengtų viską paversti patrauklia preke, jiems neišdegs, nes menas visada bus apie mirtį, traumą, nejaukų erotizmą, visokius santykius, keistus džiaugsmus, neišsakomus jausmus, problemas. Menas kalbės apie tai, apie ką kalbėti įprastai per sunku, per smulku, nejauku ir t.t.

Agnė Narušytė

Tarptautinis fotografų simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

Marija Martinaitytė

Veronikos Šleivytės paroda „Kartais Vėra atrodo taip“ ir Mildos Drazdauskaitės
paroda „Damos ir bobulės“

Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.

Marija Martinaitytė

Jimo Goldbergo paroda „Rich and Poor“ Kauno fotografijos galerijoje

Niekada nebuvau San Fransiske. O ir tikrai nebuvau ten 8-ajame ar 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tikrai ir nebepabuvosiu. Bandžiau ten nusikelti būdama Kaune. Nors nežinau, ar fotografijos galerijoje veikianti Jimo Goldbergo paroda „Rich and poor“ (iš angl. „Turtingieji ir vargšai“) mane ten sugebėjo nukelti. Fotografijos, pirmiausia išleistos kaip knyga, čia įgauna parodos formatą ir ne tik nukelia į tuometinį Amerikos didmiestį, bet intymiai atskleidžia keliasdešimties žmonių asmenybes. Atėjusi pažindinausi ne su miestu, o per kelias akimirkas, sukoncentravusi žvilgsnį, vis iš naujo patyriau ne vieno sudėtingo gyvenimo istoriją mieste, kuriame, kaip ir visur, daug atskirties, įvairovės, skirtingų patirčių, individualumo.

Aleksandra Fominaitė

9-ojo dešimtmečio Rytų Vokietijos fotografijos menas

„Nematau didelio skirtumo nuo mūsų“, – tarstelėjo kartu pakviesta draugė, pradėjus apžiūrinėti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Neramūs kūnai“. Vis dėlto skirtumus netrukau pastebėti priėjusi Manfredo Paulo nuotraukų ciklą, kur jis fiksuoja gimdančią žmoną. Žinia, Lietuvos vyrams sovietmečiu buvo uždrausta dalyvauti gimdant. Skerdyklos procesus ar mirusiuosius morge taip pat vargu ar kas galėjo fotografuoti.

Marija Martinaitytė

Pokalbis su taivaniete menininke Chia-Yun Wu

Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.

Agnė Narušytė

Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ Istorijų namuose

837 stiklo ir celiulioido fotoplokštelių negatyvai su užrašu „Ingelevičius“ septynis dešimtmečius ramiai sau gulėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Kartais tarpukario Kauno vaizdai buvo naudojami kaip ikonografinė medžiaga. Ir viskas. Jie neegzistavo kaip autoriaus kūryba. Net ir autoriaus nebuvo, nors jis minimas fotografijos istorijose kaip viena iš daugelio paraštinių figūrų. Fotografijos archyvai dažnai būna už meno ir vizualiosios kultūros istorijos ribų, nepasiekiami menotyrininkų radarais. Juos pridengia ne tik fizinės durys ar stalčiai, ne tik biurokratinės procedūros, kurias reikia įveikti norint patekti į archyvą. Dar neišryškinti negatyvai – iš tiesų nematomi, kol jų kas nors nenuskenuoja ar neatspausdina. Juodą dangų ir baltus žmonių šešėlius galima mėginti apversti mintyse, bet vis tiek tai bus netikras vaizdas. Po tokių pratybų pozityvinis atspaudas visada nustebina.

Paulina Blažytė

Vivian Maier ir jos paroda „Nepaskelbta“ Turino Karališkajame muziejuje

Apie Vivian Maier pirmą kartą sužinojau prieš kelerius metus internete aptikusi menininkei dedikuotą dokumentiką: „Vivianos Maier atradimas“ („Finding Vivian Maier“, 2013). Istorija sudomino, tačiau buvau studentė, o filmo transliacija internetu mokama, pataupiau ir atidėjau. Tad pažintis neįvyko, kol nesulaukiau antro paraginimo pavasarį, kai menininkės parodoje „Nepaskelbta“ („Inedita“) Turino Karališkajame muziejuje apsilankiusi draugė pasakė: „Būtinai nueik, tau patiks.“