Nemirusių vaikų istorijos

„Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus“, – šis sakinys mane persekioja nuo pat tos dienos dar prieš Kalėdas, kai užsukau į Tado Kazakevičiaus parodos „Pernykštis sniegas“ atidarymą. Teresė Laimutė – viena iš jo nufotografuotų senukų – taip užbaigia savo prisiminimus apie Sibirą. Mirtis tremtyje iki šiol man atrodė gana abstrakti, paskirta lyg nelaimingas loterijos bilietas, nes kažkodėl kitiems pavykdavo tose baisiose sąlygose išgyventi. Bet Kazakevičiaus paroda apie daugiau nei 250 našlaičių sugrąžinimą į Lietuvą parodo mirtį iš vaiko perspektyvos. Nors tie vaikai jau būdavo dažniausiai praradę tėvus, jie ryškiausiai prisimena kitų vaikų ir jaunuolių mirtis. Viena tremtinė pasakoja apie „60-ajame bloke“ paliktą mažojo brolio Aručio kūną, kita – apie iš bado mirusį devyniolikmetį brolį, trečia, ta pati Teresė Laimutė, – apie tuberkulioze sirgusį paauglį, kuriam vaikai nešdavo pušies šakas, kad būtų lengviau kvėpuoti.

„Prospekto“ galerijos sienele atskirtoje erdvėje, vitrinoje, eksponuojamas laikraštis, kurio pirmajame puslapyje pranešama apie Stalino mirtį. Žinia iliustruojama jo, gulinčio gėlėmis išpuoštame karste, nuotrauka. Virš tos vitrinos išrikiuotos fotografijos, be žodžių informuojančios apie jo „nuopelnus“: moteris su vaikais pjauna storą medžio kamieną, sesės ir broliai fotografuojasi snieguotame peizaže prie svetimų namų, bet daugiausia – laidotuvės, vaikai karsteliuose. Tie sugretinti kūnai – vado ir jo pasmerktųjų, išnaudotojo ir jo vergų, sotaus ir išbadėjusių, išgarbintojo ir nutylėtųjų – užbaigia parodą. Tačiau pagrindiniai šio pasakojimo personažai – išgyvenusieji.

Paroda vadinasi „Pernykštis sniegas“, nes apie tremtį jau prikalbėta tiek, kad šią temą daugelis jau praleidžia negirdomis ir nemačiomis. Mes norime gyventi į ateitį, o ne virkauti dėl praeities. Atminties ritualai, suburdavę mus Atgimimo laikais, jau nebeveikia. Bet šią Sausio 13-osios minėjimo savaitę tokia paroda itin tinkama. 1946 m. ekspeditorių pastangomis į Lietuvą pargabenti našlaičiai išsaugojo absoliutaus blogio atmintį, kai sovietinės sistemos gėriu dar nebuvo galima suabejoti. Keli atsitiktiniai sutapimai neleido jų užmiršti ir fotografui Kazakevičiui, kuris vis ieško nykstančių reiškinių, vietų, žmonių, daiktų ir 2020 m. išleido knygą „Tai, ko nebebus“ („Soon to be gone“). Tremtinių našlaičiai – vieni iš tokių greitai nebebūsiančių. Fotografas galėtų tiesiog įamžinti jų veidus, tačiau jie mažai ką tepasakys. Lietuvos fotografijos archyvai užversti senukų veidais, spalvotais ir ne. Tad Kazakevičius atkūrė jų patirtis keturiais veiksmais: užrašinėjo ryškiausius prisiminimus iš tremties, prašė atsinešti kokį nors tai simbolizuojantį daiktą, nuvesti į jiems svarbias vietas, kur dažniausiai likę tik medžiai, ten juos ir fotografavo. Visa tai – ir daugiau – yra parodoje.

Pagrindinis akcentas – dideli portretai gamtoje. Susimąsčiusius vyrus ir moteris supanti lapijos raizgalynė reikšminga tik jiems, bet sugrįžę iš kito pasaulio krašto žmonės būtinai susiranda tas vietas, iš kurių buvo išvežti. Tarsi iš tiesų ten būtų likusios jų fizinės šaknys, tarsi augalai būtų pasimaitinę jų ankstesnio gyvenimo syvais ir taip juos išsaugoję, kad dabar sukurtų vienintelę savą terpę išrautiems. Tai galima tik numanyti, na, dar pasinaudojus QR kodu pasiklausyti tos aplinkos garsų. Bet apie tą savo pirminę aplinką senukai beveik neturi ką papasakoti – ji liko pasąmonėje, neišverčiama į žodžius. Tiesa, gal fotografas jų apie tai neklausinėjo. Jam rūpėjo tremtis ir grįžimas į Lietuvą. Tų pasakojimų fragmentai užrašyti ant sienos dideliu šriftu kaip lygiaverčiai eksponatai. Šalia rodomi ir našlaičių atsinešti tą laiką primenantys daiktai – gimtinės medžio šakelė, mamos kryželis, aukcione pirktas lageriuose mirusio tėvo pasas, nusipiešti artimųjų kapai, prarastosios žemės nuosavybės popieriai, išduoti dar tarpukariu. Tiesą sakant, dėmesį labiausiai ir traukia tie daiktai ir istorijos, o ne patys portretai. Portretai – primygtinai neutralūs, tarsi blankstančios atminties vaizdiniai. Bet prisiminimai liktų klajoti niekieno erdvėje, jei jų neįžemintų portretai.

Iš parodos išsinešiau pasakojimų sukurtus vaizdinius. Dienų dienas žeminėje po sniegu tūnantys vaikai, kurių mama prieš išeidama dirbti – kirsti mišką – įsmeigė į sniegą pagalį, kad paskui juos rastų. Kad būtų lengviau jos laukti, jie dainuoja pačių susikurtą dainelę: „Valgyt, valgyt, norim valgyt...“ Kiti vaikai valgo bulves ir barščius vaikų namuose, jau atvežti į Lietuvą, jiems tai – laimingiausia diena, o į juos žiūrintieji verkia tai matydami. Brolis ir sesuo apsikabinę kaminą važiuoja namo ant traukinio stogo, nes į vidų netilpo, nors išvežant jiems užteko vietos. Minėtos pušų šakos dūstančiam jaunuoliui. Ištremto vokiečio batsiuvio mergaitei pasiūti batukai, su kuriais ji net miegodavo. Iš nusilpimo nebegalėjęs vaikščioti berniukas. Žaibo nutrenkta mama.

Buvusių vaikų prisiminimai ryškūs, bet trumpi. Juose nėra darbo, rūpesčio, ilgalaikio vargo. Tik trauma, kuri sužeidė, bet nesustabdė gyvenimo. Tai liudija jų portretai. Čia jau galiu įvardyti dar vieną menamą parodos eksponatą – jos personažų dabartį ir jų vaikystės prisiminimą skiriantį laiko atstumą. Nekalbama apie tai, kaip tremtinių našlaičiams pavyko susikurti gyvenimą jiems priešiškoje sistemoje. Bet akivaizdu, kad kažkaip pavyko. Ir gerai, kad fotografas nepuola šios spragos užpildyti duomenimis. Perskaičius pasakojimą ir pažiūrėjus į portretą, pati vaizduotė kuria romanus. Todėl kartais ir vadinu šiuos žmones personažais. Jie – šiurpios epochos dramos herojai, įveikę išorines ir vidines kliūtis, užkrečiantys viltimi.

Paroda veikia iki sausio 22 d.

„Prospekto“ galerija (Gedimino pr. 43, Vilnius)