Ką Šonta veikia Naujininkuose? Nedideliame bute įsikūrusioje erdvėje „išgirsti“ vyksta Augusto Čičelio, Viktorijos Kolbešnikovos ir Adomo Narkevičiaus kuruojama Virgilijaus Šontos fotografijų paroda. Maža erdvė netrukdo atskleisti ne tik aktualias temas, bet ir renkamo queer archyvo dalį. O pati namų atmosfera tampa lyg nuoroda į vieną iš fotografo serijų „Mokykla – mano namai“ pavadinimą. Tačiau šiuose namuose apgyvendinami ne tik Šontos darbai, bet ir iš jų gimstančios mintys apie laisvę ir tapatybę.
Namų jausmą man pratęsia ir pačios erdvės jaukumas, ir šalia esančių kuratorių gyvi pasakojimai, ir net gana paprasti sprendimai parodos maršrutą pradedančią fotografiją „Rytas“ (1982 m.) pakabinti prie lovos, atkartojančios nuotraukoje matomus baltų patalų fragmentus. Mažais gestais lyg bandoma įerdvinti ir atgaivinti eksponuojamas fotografijas. Sujungiama Šontos užfiksuota praeitis (kurios fragmentai ir keliose nuotraukose mylimuosius apšviečiantys spinduliai kartais kiek primena idealizuotą pasakojimą ar galgi sapną) ir lankytojui labai reali bei rankomis apčiuopiama dabartis.
Taip pat su labai asmeniškais artimų vyrų įamžinimais siejami jau retam neatpažįstami tapę Šontos kadrai „Baltijos kelias“ (1990 m.). Jie turi labai aiškias sąsajas su šiandien aktualia kova už LGBT+ meilės laisvę. Tačiau pasirinkimas sugretinti maišto už pamatinę visuotinę laisvę su asmeninę kūniškų santykių laisvę atskleidžiančiomis nuotraukomis primena apie laisvės daugiasluoksniškumą ir daugialypumą. Jo nesupratimas, deja, vis dar užsilikęs ar atkeliaujantis neapykantos ir smurto prisisunkusia propagandos mašina. Laisvė laisvei dar trukdo. Kaip Rusija bando „apginti“ Ukrainą nuo „vertybes pamynusių agresyviųjų Vakarų“, taip toliau ir pas mus vis prisidengiant tradicija bandoma „ginti“ šeimą nuo ją „suvaržysiančių“ žmogaus teisių. Tačiau patriotiškumo ir kovos už laisvę procesuose dalyvauja ne tik į socialiai siaurų normų ribas pakliūvantys asmenys.
Būtent tai man ir iliustruoja ši paroda. Vieša politinės laisvės idėja jungiama su į privatumą stumiama seksualinės tapatybės laisve, kurią čia reprezentuoja Virgilijaus Šontos fotografijomis pasakojama istorija. O privatumas ir viešumas diskutuodami tarpusavyje sukuria (ar bent, tikiuosi, sukurs) tą daugialypę laisvę, kuri sumažintų vietą nesibaigiančiam smurtui ir sugniaužtiems kumščiams.
Galiausiai svarbu paminėti, jog vienas iš kelių parodos eksponatų yra Šontos fotografijų albumas („Virgilijus Šonta. Fotografijos“, sud. Romualdas Požerskis), dėl kurio būtent ir kilo parodos idėja – nepavykus gauti nuotraukų iš sunkiai prieinamo archyvo, planuota eksponuoti tik jį vieną. Tačiau fotografijos, kaip ir albumai, parodoje visgi atsirado. Čia vos keliomis nuotraukomis sugebėta papasakoti ilgas istorijas, ir dar išvilioti publiką iš meno institucijų centru tapusio senamiesčio į miegamąjį rajoną, kurį irgi būtina pažadinti.
Paroda veikia penktadieniais ir šeštadieniais 16–19 val. iki balandžio 23 d.
„išgirsti“ (Darbininkų g. 8–1, Vilnius)
