7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie kitų skausmą Ukrainoje

Paroda Vilniaus geležinkelio stoties perone

Agnė Narušytė
Nr. 13 (1420), 2022-04-01
Fotografija
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. M. Ambrazo nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. M. Ambrazo nuotr.

Nuo bombardavimų pajuodusiame mieste raudona paklodė su juodais taškeliais atrodo ne vietoje. Neturi čia būti tokių spalvų. Jos priklauso kitam pasauliui. Jaukumo, vilčių, kasdienybės. Gelbėtojų neštuvais skubiai išnešama gimdyvė tą boružės raštą rinkosi meilės apsaugotam kūdikio gyvenimui. O gal tokia tiesiog pasitaikė Mariupolio ligoninėje, kurią atakavo Rusija. Apanglėję medžiai, tušti langai ir juoda žemė. Raudonas čia gali būti nebent kraujas. Netinka šitas gero gyvenimo atributas, skaudžiai primenantis, kokia ateitis sunaikinta. Todėl ši nuotrauka įsimena ir dažnai iliustruoja pasakojimus apie Rusijos nusikaltimus Ukrainoje. Dabar ji pakabinta ir ant metalinės tvoros išilgai bėgių, kuriais vyksta geležinkelio tranzitas iš Maskvos ir Sankt Peterburgo į Kaliningrado sritį ir atgal. Šalia yra ir kitos fotografijos: sužeistųjų veidai, žmonių laidojimas masinėse kapavietėse, metro apsigyvenę miestiečiai, degantis daugiabutis, į kurį ką tik pataikė bomba. Tai Spaudos fotografų klubo prezidento Jono Staselio sumanymas, įgyvendintas kartu su „Lietuvos geležinkeliais“. Jo tikslas – paveikti Rusijos piliečius. Sustoję Vilniaus geležinkelio stotyje pro langus jie matys ne pastatus, bet šias fotografijas iš Ukrainos. Su užrašais rusų kalba: „Šiandien Putinas žudo taikius Ukrainos gyventojus. Tu tam pritari?“

Gal bus tokių, kurie žiūrės ir susimąstys. Bus tokių, kurie vaizdams rodys nepadorius gestus ir keiksis. Dauguma nusuks akis arba uždengs langus. Bet uždengs jau pamatę. Paprastai manoma, kad nuo garsų neišsisuksi – jei jau kas groja, telieka arba tildyti, arba pabėgti. O vaizdas – nieko tokio, gali nežiūrėti. Bet tai nereiškia, kad nebematomas vaizdas neveikia. Mat prieš nusukdami akis jie pamatys viską, ir tai jiems smogs akimirksniu. Ir jei tas vaizdas pakankamai ryškus, ikoniškas, jis išliks jų galvose kaip latentinis užtaisas. Nesakau, kad savivaldybės triukas visų keleivių galvas užminuos karo Ukrainoje vaizdais. Tai būtų per gerai. Juo labiau kad tikriausiai dauguma juos jau yra matę kitur – kad ir kaip Rusija ribotų informacijos sklaidą, šiais laikais ant jos neužtaikyti neįmanoma. Bet galima viltis, kad pabus vieno kito sąžinė, kad jos dar iš genofondo galutinai neištrynė šimtmečius trukusi baudžiava, milijonų padorių žmonių trėmimai ir žudynės.

Žinoma, vaizdų poveikis priklauso nuo išankstinių nuostatų, kurias Rusijoje formuoja propaganda. Mordoro gyventojai jau mažiausiai dešimt metų ruošiami vaizdus iš Ukrainos priimti kitaip nei mes. Išnešama gimdyvė jiems gali atrodyti kaip sufabrikuota priedanga gimdymo namuose įrengtai biologinio ginklo laboratorijai. Arba propagandinis triukas siekiant sukelti Vakarų gailestį, nes esą patys ukrainiečiai griauna savo miestus. Mums jau net nebejuokinga skaitant tokias nesąmones, sunku įsivaizduoti, kaip kas nors gali jomis tikėti. Bet tikinčių nemažai – kažkuris komentatorius taikliai įvardijo, kad Rusija jau virto milžiniška sekta. Žvilgtelėję į pelenų miesto fotografiją su taškuota raudona lovatiese, dauguma Rusijos piliečių tikriausiai įsivaizduoja laboratorijoje sukurtu virusu apkrėstus paukščius, išmokytus atpažinti jų genus ir perduoti ligą. Tikriausiai jie rimtai priima ir socialiniuose tinkluose sklandantį ironišką filmuką, kuriame ukrainietis hipnotizuoja vištą, liepdamas skristi į Rusiją ir atlikti specialią karinę užduotį. Nes ir višta klausosi visai rimtai.

Taigi netikiu, kad Vilniaus geležinkelio stoties perone iškabinta paroda gali paveikti vištagalvius. Bet traukiniais važiuoja ne vien jie. Važiuoja ir šiek tiek sąžinės turintys žmonės, dar nepraradę moralinio imperatyvo. Jie tik linkę nesikišti į politiką, apie ją neskaityti, nežiūrėti politinių laidų, nes vis tiek nieko nepakeisi, visi ten vagys, tad geriau tiesiog gyventi savo gyvenimą, juo labiau kad ir savų problemų pakanka. Nematyk, negirdėk, nekalbėk ir turėsi ramybę. Padorių ramybės mylėtojų sąžinę tokie vaizdai gali sužeisti. Ir nors nėra jokios vilties, kad vata galvas apsimuturiavę žmonės ims ir sukels revoliuciją reikalaudami, kad jų caras išvestų kariuomenę iš Ukrainos, tame apsauginiame sluoksnyje fotografijos praurbins mažytį plyšelį. Pro jį jau gali sruventi tikrovė, kurios sankaupa ilgainiui užlies smegenis. Tokia viltis yra. Ir dėl jos verta Vilniaus geležinkelio stotį paversti nepatogia vieta. Dar geriau būtų vaizdus retkarčiais keisti, nes regint tą patį kelis kartus poveikis silpnėja.

Štai čia dar kartą susimąstau apie karo vaizdų poveikį. Juk kitaip nei potencialūs šitos ekspozicijos žiūrovai, su karo Ukrainoje vaizdais susiduriu kasdien ir po daugybę kartų. Jie mane veikia. Nuo kai kurių stoja širdis. Fiziškai skauda, nors labai retai matau sužeidimus, kraują. Dažniau tai yra apanglėję miestai, kurie ką tik buvo europietiški, panašūs į mūsiškius. Ir štai dabar jų nėra, o ta pajuodusi dykvietė kasdien plečiasi, nes bombardavimai nesiliauja, net jei ukrainiečiai numuša vis daugiau raketų. Todėl kyla pagunda pakoreguoti Susan Sontag mintį apie karo fotografijų poveikio nusidėvėjimą. Knygoje „Apie kitų skausmą“ („Regarding the Pain of Others“, 2003) ji rašė: „Fotografijos yra retorikos rūšis. Jos kartoja. Jos supaprastina. Jos jaudina. Jos sukuria konsensuso iliuziją.“ Svarstydama, ar fotografija gali atgrasyti nuo karo, ji prisiminė vokiečių pacifisto Ernsto Friedricho 1924 m. išleistą knygą „Karas prieš karą!“ („Krieg dem Kriege!“), į kurią sudėtos sumaitotų kūnų fotografijos. Kaip žinome, vos po penkiolikos metų prasidėjo dar žiauresnis karas. Ši fotografijos nesėkmė privertė Sontag padaryti paradoksalią išvadą: užuot žadinę užuojautą ar gąsdinę, tokie vaizdai ne tik neapsaugo nuo naujų karų, bet ir pripratina prie jų vartojimo ir tuo netgi skatina smurtą. Karo vaizdai tampa kasdieniški, tad net ir žiūrėdami į kraują, į žaizdas, į lavonus, mes nieko nebejaučiame, nors ir suvokiame, kad tai nusikaltimas. Galbūt taip veikia mūsų savisaugos mechanizmas – negalime gyventi amžinai jausdami kaltę dėl pasaulyje nuolat vykstančių karų. Sontag manė, kad tik pasakojimas gali padėti vaizdui išsaugoti poveikį – nes pasakojimo klausymas ar skaitymas pareikalauja šiek tiek laiko „pabūti kare“, pavirsti jo dalyviu. Tai išgyvenę, galbūt imtume priešintis karui.

Tačiau kasdien žiūrėdama į vis naujas apanglėjusių miestų ir laidojamų ukrainiečių fotografijas, net ir į tas pačias, nejaučiu jokio nusidėvėjimo. Kiekviena sukrečia. Kiekvieną pamačius skauda. Ir netgi kai jas savisaugos sumetimais kuo skubiau praverčiu, jos spėja sužeisti, o atmintyje lieka jų povaizdžiai. Matyt, čia reikia atsižvelgti į laiko ir erdvės matavimus. Jei karas vyksta netoli, taip netoli, kad gali tave bet kada pasiekti, taip pat jei jis vyksta dabar ir dar nežinia, kaip baigsis, fotografijų poveikis negali nusidėvėti. Jos veikia vos tik pamatytos, veikia uždengtos ir paslėptos. Tose fotografijose karo dabarties įtampa degina, perveria nerimu matant panašiai kaip tu gyvenančių amžininkų kančias. Anestezija neįmanoma. Šių fotografijų poveikis priges tik tada, kai karas taps istorija. Tuomet gal pajusime, ką jautė Sontag, žiūrėdama į Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo fotografijas: kad karo tikrovės „negalima suprasti, negalima įsivaizduoti“. Nors kenčiančių žmonių vaizdai siaubingi, Sontag niekas su jais nesieja ir ji, norėdama gyventi savo gyvenimą, turi juos atidėti į šalį. O karo Ukrainoje vaizdai su mumis susiję, jų siaubą mes išgyvename net nebūdami fronte, nesislėpdami nuo artėjančių bombonešių, nelaidodami savo žuvusiųjų. Tas karas dabar naikina mums artimus žmones, kokiais per pasakojimus mums jau tapo ukrainiečiai. Be to, visa tai ne tik gali mus užgriūti, bet jau užgriuvo, nes suardė ir mūsų planus, mūsų kasdienybę. Todėl žiūrėdami į šias fotografijas galime karą suprasti ir įsivaizduoti. Tikėkimės, kad galės ir traukiniais pravažiuojantys Rusijos piliečiai.

Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. M. Ambrazo nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. M. Ambrazo nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. Organizatorių nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. Organizatorių nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. O. Posaškovos nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. O. Posaškovos nuotr.
Vilniaus geležinkelio stotyje. O. Posaškovos nuotr.
Vilniaus geležinkelio stotyje. O. Posaškovos nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.
Karo Ukrainoje nuotraukos. Vilniaus geležinkelio stotis. A. Narušytės nuotr.