Nebuvimo pilnatvė

„Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“ – taip vadinasi dvejus metus kurtas fotomenininko Remigijaus Treigio mistinis ciklas. Neapleidžia klausimas, kodėl kūryboje toks svarbus nebuvimas. Siekis priartėti prie lengvai neapčiuopiamos esmės mums jau pažįstamas iš Remigijaus Treigio su Benu Šarka dueto kūrybos. Jų vaizdiniame dialoge egzistuoja tik jiems žinoma erdvė, kurioje kažkur tarp ryto spindulių ir jų vidinio, tarpusavyje suderinto kompaso laiko nėra (#laikonėra). Ten kiekvienas atskirai ar kartu vykdo tik jiems paskirtas užduotis. Ir šį kartą ėjimas į atvirą santykį su šviesa tampa pokalbio su Remigijaus Treigio kūriniais ašimi. Pagal specialųjį paskyrimą iš treigiškosios į mūsų akiai suvokiamą erdvę perkeliami patyrimai, išjausti vaizdais: rūkai, dulksnos, vėjo gūsiai, žvilgsnyje sugaudyti lietaus lašai, drėgme persismelkusios pilkumos bei ilgumos. Egzistuoja ir mistiniai gyviai pievose, kopose, jūrose. Bet tam, kad visa tai būtų pamatyta, jiems skirta nebūti. Kaip tai įmanoma?

Peizaže, kuriame nieko nėra, justi įvairialypės judesio formos: lėtas pasivaikščiojimas basomis kojomis po žolę, važiavimas autobusu ar automobiliu. Atrodo, kad visi dinamiški horizontai, surinkti iš periferinio matymo ir jausmų, patirčių zonos, apkabinami vidine ramybe. Dinamiška tyla. Atrodytų, tai klaidina mūsų įprastą žinojimą apie potyrius. Kaip ir faktas, jog kūriniai sukurti be fotoaparato, bet yra fotografijos. Treigys pasitelkia nepanaudotą, seniai pasibaigusio galiojimo fotopopierių, o su šviesa ir cheminėmis medžiagomis kuria fizinius ir emocinius pavidalus turinčius kūrinius-erdves. Taip atsiveria erdvės tapybai. Kai kurie darbai padengti juodų spalvų akrilo potėpiais, o kai kuriuose pasilikęs tik tapymo būsenos jausmas. Rotkiškai dalinamos skirtingos plokštumos vietomis tarsi sujungiamos viena su kita grafitinio pieštuko dygsniais. O kartais prie vaizdo lyg prisiūtas nujaučiamas prisiminimas ar kvapas. Tamsios linijos veikia it stulpai-laidininkai pilkų tonų vaidenimosi erdvėse. Nakties, kopų ir rūko dulksnose veriasi tiltai tarp ten ir čia.

Peizaže, kuriame nieko nėra, gyvena poezija: žodžių, gamtos ir visų spalvų visumos. Taip, kaip natūraliai vasaros rytais garuoja žemė, taip Treigio paveiksluose nugula išrašyta mintis „rugpjūčio laukas po lietaus ir nieko čia nėra“. Ties čia fotografija pereina į aromaterapiją. Kaip priminimas, kad nieko čia nėra, juodame fone juodai teptuku išrašyta „nieko čia nėra“. Lauke lyja, ant autobuso lango susimaišiusios miesto dulkės ir lietaus lašai. Stipriai priglaudus skruostą prie šalto autobuso stiklo atsiveria platybės. Kūrinys, „atsikartojantis vaizdas pro mažo autobuso langą“, įprasmina pasakymą – neišeik pro duris ir pažinsi pasaulį. Yra fotografijų, kuriose nėra užrašytų sakinių, ten spalvos neša poezijos svorį. Vienas tokių darbų – „Pabalęs dangus virš lauko“ (2020).

Peizaže, kuriame nieko nėra, yra viskas: gyvybė, fotografija, tapyba. Tai kasdienio vaizdų pertekliaus antipodas. O svarbiausia, šioje erdvėje gali būti žmogus, kuris pasižymi prigimtiniu smalsumu. Treigiui dirbant fotopopieriaus paviršiuje sukuriama atskira plotmė žiūrovui. Prisiliesti, bet nepakenkti – taip mokomi kraštovaizdžio architektai, bet ši filosofija artima ir 2021 metų Nacionalinės premijos laureatui. Stebėjimas, niekio meditavimas tampa tramplinu į pilnatvę, aidinčią svirplių čirškėjimais pievoje, dobilų žydėjimu ar rugpjūčio žvaigždėtų naktų kvapo prisiminimais. Dabarties momento priėmimas ir išgyvenimas yra toks retas nutikimas kasdienybėje, jog, atrodo, pasivaideno... Lyg koks skersvėjis sujudino vidinius mėnulio būgnus. Ir taip atsiranda muzika. Gal todėl Treigio kūriniai yra netiražuojami. Nėra negatyvų, nėra ir vietos netikrumui. Tik čia ir dabar.

Paroda veikia iki balandžio 13 d.