Garsas, įstrigęs vaizde

Kaip vizualiai perteikti muziką? Tikriausiai aiškiausias atsakymas į šį klausimą – natos, penklinė, partitūra. Tačiau „Prospekto“ galerijoje vykstančioje grupinėje parodoje „Garso ir tylos autografai“ menininkai (Antonas Lukoszevieze, Kristijonas Nenartavičius, Lukas Atas ir Gytis Skudžinskas) atsisako praktiškiausio, įprasto muzikos dėmenų (ar, greičiau, techniško muzikos dėmens) vaizdavimo. Parodoje bandoma per vizualiojo meno prizmę užfiksuoti muziką jungiant jos patyrimo ir kūrimo procesus.

Parodos anotacija – erdvės planas su autoriais, jų darbų pavadinimais ir lakoniškais sakiniais – šiuo atveju gana neįprasta, kadangi popieriaus lape atvaizduotame erdvės plane tekstas susuktas ir išdėliotas į spirales, lankus, kreives. Tokie banguojantys sakiniai, žodžiai ir raidės primena skirtingus garso ir jo vaizdavimo aspektus, kuriais naudojasi autoriai: ritmiški ornamentai, fizikinės garso bangos ar garsą kuriančios švytuoklės judesio trajektorijos. Toks neaiškus žemėlapis neišsamiai, bet išradingai suglumina, bet pasukus galvą ar lapą atskleidžia, kas laukia lankytojo.

Vos įėjus į galeriją, matoma Antono Lukoszevieze „Fotogramų“ serija. Ant sienų iškabinti kūriniai – tarsi nenuspėjamos nespalvotos šviesos mozaikos: vienose ritmiškai pakartojami elementai primena ornamento raštą, kitose šviesos blyksniai ir linijiškos dėmės sukuria miglotą partitūrą primenantį raižinį. O tarp šių nespalvotų fotogramų priešais galerijos langus į fotogramas įsileidžiamos spalvos – muzikos potyrio nenuspėjamumas perteikiamas neryškiais atspalviais, atsiradusiais dėl eksperimentų su chemikalais. Iš naujų bandymų ir klaidų gimsta potyrių atradimai. Menininkas jau minėtame parodos žemėlapyje įvardija savo kūrinius „poetinėmis sonogramomis“, o kad žiūrovui vien iš vaizdo nebūtų sunku suprasti fotogramų ritmika ir eksperimentais perteikiamo garso potyrio poetiškumo, šalia cituojama Raymondʼo Queneau poezija. Ji neišversta, originalo kalba – galbūt nemokant prancūzų kalbos tikėtina suprasti šį eilėraštį kaip dainą, kurios žodžius sunku sugaudyti, todėl užčiuopiami ir suprantami tik fragmentai: laikas, erdvė, diena, naktis, šviesa...

Kristijono Nenartavičiaus ir Luko Ato bendras projektas susikoncentruoja į paties garso kaip vizualumo kūrėjo vaidmenį. Menininkai ant šviesai jautraus popieriaus fiksuoja garso vibracijų keliones – eksponuojama filmuota medžiaga tampa ne tik įrodymu, kad menininkai atidavė kūrėjo vaidmenį garsui, bet ir paaiškinimu pasimetusiam praeiviui, kaip garsams tiesiogiai leidžiama kurti ir palikti pėdsakus ne tik ausų būgneliuose ar smegenų klausos centre.

Menininko Gyčio Skudžinsko, tuo pačiu metu ir kuravusio šią parodą, fotografijos tiesioginio įkvėpimo semiasi iš Steveʼo Reicho kompozicijos „Švytuoklės muzika“ („Pendulum Music“), kuriai skambant virš garso kolonėlių paleidžiami svyruoti keli mikrofonai ir sukuriamas šmaikštokas mikrofonų orkestrėlis. Skudžinskas savo fotografijose tiesiogiai perteikia minėtos kompozicijos dinamiškumą ir judrumą. Tokį įspūdį sukuria ne tik besisukančios šviesos linijos, bet ir kadrų gausa – kiekvienoje fotografijoje šviesinės švytuoklės trajektorija vis pakitusi. Tikriausiai, jei šias paprastai smeigtukais pritvirtintas nuotraukas nukabintume nuo sienos ir susegtume, jos primintų animacijos knygutę.

Blausiai apšviesta parodos erdvė, taip pat ir Skudžinsko darbai, primena tamsųjį kambarį, laboratoriją, kurioje ne tik ryškinamos nuotraukos, bet ir juntama muzikinių tonų sintezė, pertvarkymai. Turėčiau jaustis lyg įsibrovėlė, slapčia stebinti menininko studiją. Tačiau nerimas nekankina. Gal prie to prisideda ir vakaro prieblanda, o gal – nuo Nenartavičiaus ir Ato darbų sklindantis mėlis.

Paroda veikia iki vasario 26 d.