Nuobodulys ir kraujas

Sako: atskirkime kultūrą nuo politikos. Politikai naudą gaudo, kariai ginklus galanda, o menininkai guodžia mūsų sielas. Kultūra – tokia oazė, kur visi gali prisiglausti. Nuo visų negandų. Anksčiau šia mintimi tarsi nebuvo priežasčių abejoti. Tautos išrinktieji rūpinosi savo gerove, o skurdžiame kultūros rezervate bent jau buvo saugu. Tačiau šalia prasidėjus karui, saugumo jausmas dingo. Paaiškėjo, kad kultūros atsiribojimas nuo politikos Rusijoje pagimdė pabaisas. Tuomet menininkams belieka bėgti iš savo šalies. Mes dar esame čia ir galime kovoti. Bet mūzos tyli, nes jų gerklėse įstrigo bombos skeveldra. Kiekvienam tekstui parašyti prireikia milžiniškų pastangų. Nes tai – per toli nuo tikrovės. Tikrovė šią akimirką yra galimas cheminio ginklo panaudojimas Europos mieste.

Štai ir dabar – įžanginę pastraipą rašiau mėgindama įveikti savyje nenorą analizuoti Rytų Vokietijos fotografijos parodą. Kasdien klausantis ukrainietiškos žiniasklaidos, Vokietija neblizga. Nors tarsi „už“, nors tarsi duos ginklų, bet po minutės vėl išsisukinėja ir kasdien agresoriaus režimui moka milijonus už energijos išteklius. Nes vamzdynais susipainiojo su šalimi, prieš kurią jautė istorinę kaltę, todėl pasistengė nematyti jos nusikaltimų. Nes pelnas – svarbiau nei žmogiškumas. Nes yra atominė bomba. Bet paroda „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“ Nacionalinės dailės galerijos didžiojoje salėje – įspūdinga, apie ją tikrai verta rašyti. Prisiverčiu tik susiejusi meną su politika. Juk buvusi Vokietijos Demokratinė Respublika buvo okupuota tos pačios Raudonosios armijos, kuri dabar žudo, vagia, kankina, tremia, prievartauja Ukrainoje. Taigi matome fotografiją šalies, kurioje keturiems dešimtmečiams buvo įgyvendintas „ruskij mir“ – nusiaubta erdvė, kurioje šlaistosi daug kareivių ir karinės technikos, kaip įvardijo kažkuris ukrainietis. Tad kol Ukraina stengiasi atstumti tą pasaulį nuo mūsų, per fotografijas patyrinėkime jo praeitį toje Vokietijos dalyje, iš kurios dabar srūva neonacizmo pūliniai.

Taigi Rytų Vokietija, 9-asis dešimtmetis. STASI persekioja kiekvieną laisvos minties išraišką, agentų pilna visur. Net tarp pankų ir kitų subkultūros veikėjų, kuriuos fotografavo Christiane Eisler. Agentai pasibeldžia į fotografų duris ir išsiveda. Tiesa, Tinai Barai leido išsiskalauti išmuilintus plaukus. Kas vyko po to, ji savo filme „Nuobodulys“ (2016) nesako. Beje, pavadinimas išverstas „Ilgas laikas“, nes Langeweile – nuobodulys – vokiečiams ir yra ilgas laikas. Ištįsęs dėl to, kad nebėra prasmės ko nors siekti, o tą beprasmį rymojimą gali pertraukti tik kalėjimas, kur metus buvo uždaryta Gabriele Stötzer. Po susidūrimo su saugumu Bara ryžtasi ištekėti už pažįstamo vokiečio iš vakarinės dalies ir išvažiuoti. Jos draugai irgi išvažiuoja – vienas po kito, tuo pat būdu. Štai Bara fotografuoja atsisveikinančias seseris – viena ištekėjo ir išvyks, kita liks. Galbūt jos niekada nebesusitiks. Namas, kuriame būrėsi nuobodžiaujančiųjų bendruomenė, tuštėja.

Apsilaupę pastatai, šmėkšantys tai vieno, tai kito fotografo kolekcijoje, dabar įgyja naują reikšmę. Ukrainoje matome realiu laiku – „gyvai“ – nuodėguliais ir skeveldromis verčiamus europietiškus miestus. Ir nieko negalime padaryti. Anksčiau griuvėsiai liudijo tik pačių vokiečių istorinę beprotybę, pasmerkusią juos ne tik gėdingam pralaimėjimui, bet ir šalies suskaldymui, dalies tautos gyvenimui tautų kalėjime. Praėjus keliems dešimtmečiams po karo, griuvėsiai liko kaip bausmės priminimas. Bet kartu tai buvo ir tyčinio praeities griovimo, atminties naikinimo ženklas. Sovietmečiu tai vyko ne tik Vokietijoje. Prisimenu Vilniaus senamiestį, kurio trupančius, šešėlių laužomus mūrus fotografavo Algimantas Kunčius. Statant modernius rajonus, istorinės vietos turėjo po truputį nykti. Iš savo paauglystės 9-ajame dešimtmetyje prisimenu bastymąsi po apgriuvusio senamiesčio labirintą, kai ne tik kiemai nebuvo uždaryti, bet ir pastatai. Užeidavome į tuščius jų kambarius, lipdavome į pastogę pafotografuoti Vilniaus iš viršaus. Parodoje mačiau analogiškų veiksmų liudijimus. Štai viena Eisler nuotrauka – Leipcige apleisto seno pastato languose viena virš kitos sėdi Mita ir Jana. Stiklai išdužę. Tinkas nubyrėjęs. Trys merginos tikriausiai užsuko čia iš neturėjimo ką veikti – tas pats nuobodulys kaip ano laiko Vilniuje. Pamėkliški senamiesčiai buvo laisvės erdvė. Tai liudija ir Baros fotografijos, ir Stötzer performansas „Trisal“ (1986). Apleistame kieme nuogų merginų kūnus plaka ir smaugia šešėliai. Jos guli ir staiposi apėjusios plaukų gungulais lyg gangrena. Galiausiai praplėšia veltinio apvalkalą ir išsilaisvina šokdamos.

Stötzer fotografuojasi ir priešais veidrodį. Ji persisukusi, išsižergusi, kažkuo išsitepusi – lyg krauju, bet nespalvota fotografija palieka dviprasmybę. Atspindžių sulaužyto, subjauroto kūno atvaizdais ji išreiškia kalėjimo patirtį. Tai – vienas tų „neramių kūnų“, skleidžiančių represijų ženklus. Ir visai šalia kabo itin ramūs kūnai, Rudolfo Schäferio nufotografuoti numirėliai. Jie vieninteliai šioje parodoje šypsosi. Gyvųjų veidai arba iškreipti kančios (tarkim, Manfredo Paulo nufotografuota gimdanti žmona), arba slepiasi, arba liūdni, nusivylę, atsiriboję. Tais laikais žmonės šypsojosi tik oficialioje, režimą šlovinančioje fotografijoje, taip pat ir Lietuvoje. Gali būti, kad tokių fotografijų prisiminimas vis dar išsaugo nostalgiją tam naivesniam ir tarsi laimingesniam praeities pasauliui, kuris gi buvo sukonstruotas specialiai mūsų saviapgaulei. Šioje parodoje tokios fotografijos nėra. Yra tik ta, kurios neturėjo būti, kurios autorius tampė saugumas. Tylus pasipriešinimas kūno ženklais yra kuratorės Sonios Voss sukonstruotas Rytų Vokietijos vaizdinys.

Tie kūnai kiekvienu judesiu, gestais, (ne)prisilietimais skleidžia susvetimėjimą. Šis žodis man ateina į galvą apžiūrinėjant Ute Mahler serijos „Bendrabūvis“ fotografijas. Žmonės sėdi kartu, net susiglaudę, bet juos atskiria šešėliai ir liūdesys – panašiai veikia ir Vito Luckaus, Mildos Drazdauskaitės fotografijos iš to paties laiko. Tuose nejaukiuose apsikabinimuose matau okupaciją, nelaisvę, gyvenimo narve neperspektyvumą. Panašiai ir Gundulos Schulze Eldowy nufotografuoti nuogaliai su tatuiruotėmis ar besimylintys pievoje skleidžia ne seksualinės revoliucijos ir kūno laisvės idėjas, bet totalinį nusivylimą, prislėgtumą, nes niekas nebesvarbu, nieko neįmanoma pasiekti, belieka sugyvulėti. Kūnai juda be geismo – mechaniškai.

Gal taip tik man atrodo, bet štai kitame didžiosios salės gale prieinu fotografijos „Šuolius į viršų ir žingsnius į šoną“ – t.y. šiuolaikinio meno formų link. Čia kūnai irgi atrodo kaip mechanizmai ar nežmogiški padarai. Pavyzdžiui, Thomo Florschuetzo fotoinstaliacija „Antroji sekundė antrosios pakopos“ (1987). Į fragmentus suskaidytas vyro kūnas eksponuojamas taip, lyg būtų nukryžiuotas. Veidas – atbukusio homunkulo. Maskatuoja trumpos kojytės. Vietoje vienos plaštakos – geležinis kablys, kita primena paukščio koją. O šalia – Lutzo Dammbecko performansas, nufotografuotas Karinos Plessing pagal Edweardo Muybridgeʼo „gyvūnų judėjimo“ fotoanalizės principą, išrastą XIX amžiuje. Vienomis trumpikėmis mūvintis vyras perbėga žvyrkelį. Pirmas ir paskutiniai kadrai tušti. Kituose figūra atrodo lyg narve. Niekas šito veiksmo nematė, jis nepaliko jokių pėdsakų, yra tyčia beprasmis. Žmogus prabėgo, nieko neatsitiko. Tą kūno-mechanizmo sukeltą neįvykį liudija fotografijos mechanizmas.

Itin paveikų šios savijautos simbolį rytų vokiečiams sukūrė Yorkas der Knoefelis. 1988 m. jis sukonstravo labirintą, į kurį užsukę žiūrovai „pateko“ į Berlyno skerdyklą – sienos buvo apkabinėtos dorojamų paršelių fotografijomis. Tai, pasak kuratorės, „individo, paaukojamo dėl kolektyvo, metafora“. Taip, „ruskij mir“ nuniokotoje kultūroje žmogus yra ne daugiau nei kiaulė, skirta kažkieno stalui ir perdirbama pramoniniu būdu. Ukrainoje žuvo jau beveik 20 000 Rusijos piliečių, ir nieko – į mėsmalę metama daugiau. Tiesa, Vilniuje instaliacija neatkurta. Knoefelio fotografijos išdėliotos labirinto takeliais ant cinko plokščių, kurių metalinis švytėjimas perteikia STASI skerdyklos nejauką. Trūksta tik kraujo.

Vis dėlto toje brutalioje sistemoje gyvenimas tęsėsi. Apie tai ir yra minėtas Tinos Baros „Nuobodulys“. Ji sudėliojo pasakojimą iš 1983–1989 m. užfiksuotų kadrų. Kaip Lietuvos, taip ir Vokietijos provincijoje gyveno dvasingi atsiskyrėliai, pas kuriuos traukdavo laisvės išsiilgę žmonės. Gyvenimui einant pro šalį, jie būriavosi virtuvėse ir fotografavosi ant stogų. Dažnai – nuogi. Keliavo pas bendraminčius Lietuvoje, kur Bara fotografavo gatves – jos atpažįstamos. Ji kalba ir apie savo kūrybos kaitą. Iš pradžių – daug nuogų kūnų, kuriuos iškandžioja šešėliai. Forma jai parūpsta tik tada, kai kadre „jau yra visa kita“. Kas tai? Sunku įvardyti, bet gal kaip tik todėl fotografijos veikia. Su draugais nuvažiavusi prie Balatono ežero, ji fotografuoja performansus. O Budapešto gatvių nenori fotografuoti. Paskui ima dominuoti itin stambūs planai, kur jau matosi odos poros, o draugai žiūri tiesiai į objektyvą bejausmėmis akimis. Gana ilgą Baros filmą žiūrėjau net du kartus, nes įtraukė refleksijai skirtas intervalas tarp fotografijų laiko ir pasakojimo laiko. Kai kurios užfiksuotos situacijos neprisimenamos („Aš niekada neturėjau kačių“, – sako Bara apie fotografiją su katėmis virtuvėje). Kai kuriose esminiai dalykai praleisti – apie juos tenka papasakoti. Ir tvinksta nostalgija, sumišusi su kaltinimu, kad tas kasdienybės grožis buvo iššvaistytas, išprievartautas be jokios prasmės.

Paroda nuspėjamai baigiama smarkiai išdidinta Arno Fischerio fotografija „Rytų Berlynas. Naujieji metai. 1989–1990“. Berlyno sienos nebėra. Naktis. Saliutai. Naujo pasaulio pažadas. Bet šiandien tie šviesos pliūpsniai primena bombas, metamas į Ukrainos miestus. Nebematau šioje fotografijoje Šaltojo karo pabaigos simbolio. Tik pertraukos pradžią. Ta pertrauka ką tik baigėsi ir viskas grįžo: ir pasaulio pasidalijimas į dvi kariaujančias stovyklas, ir branduolinio karo grėsmė, ir vėl pakibusi Rytų Europos laisvė. Vėl Rusija, vėl tautų kalėjimas. Tikiuosi, jiems nepavyks.

Paroda veikia iki birželio 19 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)