Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ Istorijų namuose
837 stiklo ir celiulioido fotoplokštelių negatyvai su užrašu „Ingelevičius“ septynis dešimtmečius ramiai sau gulėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Kartais tarpukario Kauno vaizdai buvo naudojami kaip ikonografinė medžiaga. Ir viskas. Jie neegzistavo kaip autoriaus kūryba. Net ir autoriaus nebuvo, nors jis minimas fotografijos istorijose kaip viena iš daugelio paraštinių figūrų. Fotografijos archyvai dažnai būna už meno ir vizualiosios kultūros istorijos ribų, nepasiekiami menotyrininkų radarais. Juos pridengia ne tik fizinės durys ar stalčiai, ne tik biurokratinės procedūros, kurias reikia įveikti norint patekti į archyvą. Dar neišryškinti negatyvai – iš tiesų nematomi, kol jų kas nors nenuskenuoja ar neatspausdina. Juodą dangų ir baltus žmonių šešėlius galima mėginti apversti mintyse, bet vis tiek tai bus netikras vaizdas. Po tokių pratybų pozityvinis atspaudas visada nustebina.
Va taip nustebino kuratoriai Vitalija Jočytė, Agnė Taliūtė ir Gytis Grižas, iš tų 837 atrinkę kelias dešimtis fotografijų. Jas atspausdino Algirdas Juodis. Tarp tų negatyvų buvo tipiškų fotografo vaidmenų liudijimai. Jo gebėjimu reprodukuoti meno kūrinius pasitikėjo net M. K. Čiurlionio galerija, 1927 m. išleidusi mažo tiražo (tik 50 egzempliorių) knygelę, iliustruotą 12 įklijų – originaliais „Zodiako ženklų“ reprodukcijų atspaudais. Remiantis Ingelevičiaus sutartimi su Galerija, jis pragyveno ten dirbdamas fotografu. Dirbo ir dienraščio „Lietuva“ redakcijoje. O „Vilkolakio“ teatrą fotografavo, nes pats buvo jo dalyvis – vaidino politinės satyros spektakliuose. Remiantis teatro įkūrėjo Antano Sutkaus prisiminimais (cituojamais parodos kataloge), ne per daug stengėsi, buvo vienas tų „įdomiųjų keistuolių“, „baramas už nesistemingą darbą“ tylėdavo, o paskui „švelniai ir kaltai šypsodamasis, tarsi visus kaltinimus prisiimdamas, vos girdimai, nedrąsiai paklausdavo: „Ar tai norite pašalinti mane? Man bus labai skaudu... Dabar jau pradėsiu rimtai dirbti!“ Bet ir po tokių pažadų planingai nedirbdavo.“ Vis dėlto jo nepašalino. Gal – kad fotografuotų atminčiai.
Matosi, kad Ingelevičius bent jau tai darė rimtai ir sistemingai. Sustatęs grupinei nuotraukai ir paspaudęs fotoaparato laikmatį, skubėdavo pats atsidurti kadre. Tose nuotraukose jį pavyko atpažinti lyginant su portretu paso kortelėje, išduotoje 1920 metais. Iš tokių fragmentų kuratoriai po truputį rekonstravo Ingelevičiaus gyvenimą. Šis Liubičių herbą turinčių bajorų palikuonis, gimęs 1892 m. Gikonių dvare (Biržų apskritis), buvo ne tik fotografas ir aktorius, bet ir Rusijos kareivis, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, vėliau galbūt prisijungęs prie lenkų legiono – tai galima spėti iš jo fotografijų. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1923 m. Juozas Tumas-Vaižgantas jį sutuokė su Olga Albertina Kranauskaite, jiedu susilaukė dviejų sūnų. Antrasis pasaulinis karas šeimą išskyrė – Olga su jaunesniuoju sūnumi Silvijumi emigravo į JAV, o Antanas liko Lietuvoje laukti sovietų suimto vyresnėlio Rymanto. Tada kažkas atsitiko ir jis mirė 1947 m. Vilniuje – tik tiek ir žinoma.
Tačiau skurdus žinių apie žmogaus gyvenimą karkasas apauga fotografijų „mėsa“ – kaip tik dėl to Ingelevičiaus asmenybė mums įdomi. Vos įžengęs į salę, žiūrovas gali rinktis: ar pirma nagrinėti gana tolimą praeitį siekiančią laiko juostą, papildytą dokumentais ir asmeninėmis giminaičių nuotraukomis, ar apžiūrinėti Ingelevičiaus autoportretus. Jie pasakoja apie šią asmenybę kitaip nei faktai ir dokumentai. Pirmiausia – kad Ingelevičius ne tik mėgo fotografuoti pats save, bet ir kaskart tai darydamas kūrė vaidmenį. Aplinka – minimali, tik monotoniškas fonas, visas dėmesys – pozai ir veidui. Tame pailgame, kampuotame veide išryškėja vis kita nuotaika. Ingelevičius persikūnija į skirtingus personažus, intensyviu žvilgsniu beveik įžūliai klausdamas, ar patikėsime. Čia prisimenu jau minėto Sutkaus užrašytą apibūdinimą: Ingelevičius buvo „aukšto ūgio, išdžiūvęs kaip šeiva“ ir „atrodė tarsi prieštvaninių laikų asirietis ar dar ankstyvesnio laikotarpio kolchidietis“. Taip, jis – pats sau aktorius, o tie autoportretai dabar būtų vadinami fotoperformansu.
Taip pat atidžiai, įsiklausydamas į kiekvieno individualumą Ingelevičius fotografavo savo pažįstamų, dažnai garsių menininkų, portretus. Jų parodoje nemažai, daugelis susiję su tuo pačiu „Vilkolakio“ teatru. Bet iki teatro zonos žiūrovui dar reikia prieiti architektų sukonstruota vingiuota tarsi senamiesčio gatvele tarp stendų. O ant jų iškabintos Kauno fotografijos. Kauną gerai pažįstantis Gytis Grižas identifikavo nufotografuotas vietas, kurios dažnai net neprimena miesto, nes modernizacija čia dar neprasidėjo. Retai kur gatvės grįstos, daugiausia – purvas, išmaltas batais, kanopomis, vežimų ratais. Šias judėjimo po miestą faktūras pabrėžia šoninė šviesa. Centrinėje Kauno dalyje keistai atrodo virš medinių pašiūrių iškilę bažnyčios bokštai – sąsaja ne tik su dangum, bet ir su dabartimi. Bet Ingelevičių domino ir Nemuno pakrantės, ir miesto pakraščiai, tarkim, Brazilkos lūšnynai, kur apsigyveno nesėkmingai bandę „už balos“ įsikurti emigrantai.
Tai, ką Ingelevičius dokumentuoja fotografijose, apie to meto Kauną žodžiais pasakoja italų žurnalistas Giuseppe Salvatori (vėlgi cituojamas kataloge): „negi šis didelis bažnytkaimis, toks neišvaizdus ir menkas, gali būti Europos valstybės sostinė? Duobėtos gatvės, vežimai, daugybė žydų parduotuvių, įrengtų nepritaikytose kamaraitėse, barzdoti, nešvarūs, prastai apsirengę žmonės, purvas, dulkės, musės ir nenusakomas nuolatinis kvapas dezinfekuojančių medžiagų...“ Tiesa, jose kvapus ir nešvarą išdezinfekuoja saulė. Fotografas mėgsta ilgus šešėlius ir kontražūrine šviesa paryškintus figūrų kontūrus. Tas varganas medinis Kaunas jo fotografijose atrodo jaukiai, paminkštinti kontūrai kuria romantišką nuotaiką, tarsi lyrinis herojus vaikštinėtų po miestą užsisvajojęs.
Panašu, kad jis nemėgino tikslingai fotografuoti vienos rūšies objektų ar vietų, „atskleisti temą“ ar „tirti“. Net „medinis Kaunas“ jam rūpėjo, regis, tik dėl kreivų statinių formų ir faktūros, kai išbyrėję tvoros statiniai sudarko tvarkos ritmą. Yra tokių kadrų, kai Ingelevičių akivaizdžiai domino kontrastas tarp raitytų bažnyčios mūrų ir medinukų bei šalia jų vykstančio gyvenimo. Žmonės dirba kasdienius darbus, žaidžia vaikai, ryte moteris melžia mėšlu aplipusią karvę, iš kurios spenio bėganti balta čiurkšlė traukia akį, nors yra toliau – ši tiesi styga prieštarauja medinių lentų, vežimo ratų, maišų ir žemės kontekstui. Visa tai neatrodo kaip miestas, čia nėra nė vieno miestietiško ženklo. Nors ne, įsižiūrėjusi už medinukų pastebiu ryto šviesos išblukintą mūrinį pastatą – vėl kontrastas. Nežinau, ar Ingelevičius buvo girdėjęs apie tai, kaip prancūzų fotografas Charlesʼis Marvilleʼis fotografavo Paryžiaus lūšnynus prieš barono Haussmanno pertvarkas ir po. Greičiausiai ne. Bet žiūrėdama į šias fotografijas matau panašų žvilgsnį – į tai, ką nušluos modernybė. O kontūrus tirpdanti saulė jau dabar, čia, fotografo akyse tai verčia nostalgišku prisiminimu.
Tai man rodo vaizdai, bet Ingelevičius yra savo požiūrį į fotografiją išsakęs ir žodžiais žurnale „Naujoji Romuva“. Ten jis publikavo straipsnį apie III fotomėgėjų parodą, vykusią 1936 m.: „Šviesa ir Šešėlis! Turima gražus uždavinys: sugauti negyvus saulės spindulius ir duoti jiems gyvybę[s] paveikslą.“ Jis tai ir stengiasi išgauti fotografuodamas Kauno gatves. Kitaip tariant, ne dokumentuoja paveldą, bet kuria meną. Pamato ant vartelių užšokusį dėmėtą katiną, kartu ir paslėptą, ir išryškintą šešėlių. Nufotografuoja, pavadina „Geltonu katinu“, nors nuotrauka nespalvota, ir eksponuoja 1935 m. II fotomėgėjų parodoje.
Kaunas Ingelevičiui yra tik parankus objektas. Taip pat ir jo žmonės. Kartais fotografas juos priartina, tiesa, dažniau nugaras, kurių formas nulipdo šviesa ir nugaros ima kalbėti apie nuotaikas, charakterius, būsenas. Atrodo, kad jis šiek tiek vengė prisiartinti prie nepažįstamų ir juos fotografuoti iš priekio, gal nedrįso. Čia prisimenu kitą prancūzų fotografą – Robertʼą Doisneau, kuris kaip tik dėl to labiausiai mėgo fotografuoti vaikus. Štai Ingelevičius nufotografuoja mergaitę, Kauno turgavietėje pardavinėjančią daržoves – ji tvarko prekes ir jam šypsosi. Fotografo ir kitų praeivių, net ant laiptų sėdinčio vyro su lazda, žvilgsniai nesusitinka. O gatvės grindėjas Laisvės alėjoje pertraukė darbą, kad jam kažką pasakytų. Sutikti žmonės į fotoaparatą reaguoja ir scena pasikeičia, tad saugiau ją „sučiupti“ persekiojant už nugaros.
Žmonių veidus pamatau galiniame parodos segmente, kuriame pasakojama apie Ingelevičių – teatro fotografą. Du išdidinti kadrai „žiūri“ vienas į kitą. Pirmajame užfiksuotas spektaklis, kurio scenovaizdyje dominuoja nupieštas vilkas ir žodis „AKIS!“. Kuratoriai šį piešinį perkėlė ir ant parodos sienos, nes juk akis – fotografo įrankis. Ir nesvarbu, kokia bufonada vaidinama toje scenoje, kurią stebi Antanas Sutkus, Nastė Jurašiūnaitė, Kazys Juršys ir pats Antanas Ingelevičius. Mat priešais kabo dar viena fotografija, kurioje užfiksuoti žiūrovai. Jos dydis leidžia tyrinėti veidus. Į nedidelę erdvę susigrūdo įvairūs socialiniai sluoksniai: nuo įprastesnių teatro lankytojų inteligentų iki miestiečių, regis, perkeltų iš tų pačių Kauno medinukų kiemų. O tų žiūrovų veiduose – visa emocijų skalė, nuo beveik vaikiškos nuostabos iki ramios kontempliacijos. Nors Ingelevičius tarsi tik dokumentuoja įvykį, jam pavyksta sukurti visuomenės portretą. Jie atėjo žiūrėti, fotografas žiūri į juos, o per jį ir mes dabar galime žiūrėti į savo šalies praeitį, kai politine satyra viltasi sukurti teisingesnę ateitį.
Parodoje fotografijų ir dokumentų sudurstyta fotografo istorija – efemeriška. Lyg priartėji, bet ne, visi galai į vandenį – o gal ryškalus. Tokios mintys kyla ekspozicijos pabaigoje žiūrint į menininkių Linos Pranaitytės ir Urtės Pakers dueto „Bionics“ šviesos ir garso instaliaciją „uni.code“. Tai – lyg dumplinis fotoaparatas, kurio gelmėse švysčioja spinduliai, išgauti analizuojant vieną Ingelevičiaus fotografiją. Šviesa braižo geometrines figūras, šmėsteli fotografo profilis. Tik nepažįstamojo šešėlis. Dingteli: kiek dar tokių šešėlių prislėpta begaliniuose fotografijos archyvuose?
Paroda veikia iki rugsėjo 25 d.
Istorijų namai (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius)