Grąžintų balsų aidai

Niekada nebuvau San Fransiske. O ir tikrai nebuvau ten 8-ajame ar 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tikrai ir nebepabuvosiu. Bandžiau ten nusikelti būdama Kaune. Nors nežinau, ar fotografijos galerijoje veikianti Jimo Goldbergo paroda „Rich and poor“ (iš angl. „Turtingieji ir vargšai“) mane ten sugebėjo nukelti. Fotografijos, pirmiausia išleistos kaip knyga, čia įgauna parodos formatą ir ne tik nukelia į tuometinį Amerikos didmiestį, bet intymiai atskleidžia keliasdešimties žmonių asmenybes. Atėjusi pažindinausi ne su miestu, o per kelias akimirkas, sukoncentravusi žvilgsnį, vis iš naujo patyriau ne vieno sudėtingo gyvenimo istoriją mieste, kuriame, kaip ir visur, daug atskirties, įvairovės, skirtingų patirčių, individualumo.

Nors parodos pavadinimas nurodo į turto ir skurdo ribą, paremtą socioekonominėmis klasėmis, kuriamas pasakojimas susitelkia ir į kitokius skirtumus. Pasirodo, kad labiausiai išryškinama ir pagrindinė skirtis tarp žmonių tampa parodoje apmąstomos normalumo, priimtinumo į sociumą ribos. Socialinė atskirtis čia daug sudėtingesnė nei tik ekonominė padėtis. Žinoma, labai aiškiai fokusuojamasi ir į ją, juk ir ekonominis statusas tampa vienu iš būdų išstumti į užribį: portretuojant skirtingus asmenis, prabangius būstus, apstatytus stilingais baldais, keičia pustuščio viešbučio kambariai su besilupančiais tapetais. Bet vaizduojamose istorijose atsiranda homoseksualų, migrantų ir ne tik baltaodžių žmonių patirtys. Čia dažnai gyvenimas griūva ne tik dėl pinigų stygiaus, bet ir dėl sudužusių svajonių, vienišumo, meilės ir artumo trūkumo, atstūmimo. Taip sudėtingi gyvenimai neredukuojami tik iki paprastos vargingų ir pasiturinčių gyvenimų priešingybės reprezentacijos, atsiskleidžia kiekvieno asmens individualios problemos, kančios, laimė.

Leidžiama į portretuojamų žmonių gyvenimo akimirkas žvelgti iš arti, skvarbiu bei daug atveriančiu žvilgsniu ir dėl Goldbergo suteikiamos galimybės prieš objektyvą esančiam žmogui prisidėti prie kuriamo pasakojimo, vizualios savo reprezentacijos – Goldbergo užfiksuotus portretus papildo žmonių ranka rašyti komentarai apie nuotrauką. Kaip ir minima parodos anotacijoje, tokiu metodu kuriami žmogiškų patirčių dokumentai nepriminė tradicinės dokumentinės fotografijos. Kuriami fototekstiniai dokumentai, o patys fotografuojamieji tampa tarsi nuotraukų bendrakūrėjais ar bent tiksliausios interpretacijos siūlytojais. Įrašai prie nuotraukų labai skirtingi. Vieni aprašo, kas matoma nuotraukose, kiti – kaip jaučiasi, ką galvoja. Suteikiant balsą pozuotojui išnyksta hierarchizuojantis santykis tarp fotografuojančio ir fotografuojamo, jis tampa kitoks nei įprastai, kur kas intymesnis, atviresnis. Įrašuose dažnai atsiranda net kreipimaisi į kitapus fotoaparato stovintį Goldbergą. Suprantu, kad per ar prieš tokį fotografavimo veiksmą ne tik darosi artimesnis mums matomas vaizdas, bet ir mezgasi draugystės – atviraujant ir dalinantis mintimis vyksta pokalbiai. Nenuostabu, didelės dalies žmonių užrašus perskaičius ir man norisi sužinoti daugiau, sustoti ilgiau, dar ką nors nuotraukose įžvelgti, atrasti.

Svarbūs ne tik mano jau minėti prie vardo esantys užrašai, bet ir pačių žmonių pasirašyti vardai. Nuotraukos atrodo tarsi insignijomis pažymėti paveikslai. Taip dar labiau užtvirtinamas nuotraukų veikėjų tapsmas bendraautoriais. Netgi nerasime paties akimirkas fiksavusio Goldbergo parašo, tik prieš fotoaparatą stovėjusio ir į objektyvą skvarbiomis akimis žiūrėjusio asmens autografą. Taip akcentuojama, kas svarbiausi šiose fotografijose. Kadangi istoriškai, portretuojant nepasiturinčius ir ar titulo neturėjusius asmenis, nebuvo domimasi ne tik jų asmeninėmis istorijomis ar patirtimis, bet net ir vardu, tad per tokį veiksmą sugrąžinama ori reprezentacijos galimybė, nebelieka neįvardintam abstrakčiam veikėjui kažkieno kito, nepažįstamo priskirtos tapatybės, nes jis čia sukuria pats. Šiose nuotraukose kuriamas humaniškas ir artimas ryšys su kiekvienu fotografuojamu žmogumi, nepaisant statuso, ir perteikiamos įvairios skirtingų pasaulių pusės ir patirtys.

Nors vis kartoju mintis apie nuoširdų ryšį, nuotraukose atsiranda ir apsimetinėjimo, prisidengimo kaukėmis. Turtingieji prisidengia statusu ir dorumu, norėdami pasiteisinti, kad yra geri žmonės, po nuotraukomis vis pasikartoja į Beth Burstein panašūs įrašai: „Kokia elegantiška nuotrauka. Mano gyvenimas prabangus, o skonis rafinuotas. Nesijaudinu, ką žmonės pagalvos apie mane ar mano gyvenimo būdą... – Esu malonus žmogus“. O kartais ir patys subjektai sustoja ar susėda perdėtai tiesūs, lyg imituodami labai rimtą reprezentacinį portretą. Bet gal tai paties portretavimo prigimties bruožas – juk reikia kuo geriau suvaidinti save.

Tačiau tarp kaukių ir vaidybos labai dažnai išnyra nuoširdumas ir atvirumas. Čia jo pilna. Dalinamasi skausmu, atsiradusiu dėl smurto („Mano veide – įskaudintos moters įtampa. Buvau apvogta ir sumušta. Neprašiau šios košės“, Dorothy), vienišumo („Pažiūrėk į mane... Neturiu nieko slėpti. Jaučiuosi sumautai vienišas ir nesaugus“, William H.; „Vis galvoju, kur suklydom. Nebeturiu su kuo pasikalbėti, tačiau neleisiu vienatvei manęs sužlugdyti“, Grafienė Vivianna de Blonville), nepritekliaus ir meilės trūkumo („Ko aš iš tikrųjų norėčiau, tai tikrų namų su gražiais baldais, ir furgono, kurį galėčiau vairuoti. Dar norėčiau suteikti savo sūnui tai, ko pati negavau iš gyvenimo. Įskaitant ir meilę“, Sharon D. Butts), sudėtingų tarpusavio santykių („Manny myli mane – bet aš per stiprus jį mylėti“, El Chuco; „Aš myliu Davidą. Bet jis pernelyg gležnas tokiam grubiam tėvui kaip aš“, Larry J. Benko). Juntamas nerimas dėl neaiškumo („Dažniausiai jaučiuosi tarsi nežinioje, įstrigusi tarp ledkalnio ir dykumos“, Elizabeth), nepasitikėjimo savimi („Iš išorės viskas atrodo taip užtikrintai. Bet taip nėra! Jaučiuosi pažeidžiamas“, Paul Wonner), net savyje randamo abejingumo („Norėčiau galėti pasakyti, kad man rūpi pakeisti žmonijos būklę, bet viskas, ką matau, man sako, kad niekas neveiks, ypač jeigu tai trukdys mano laimei“, Mike Mindel) ar tylos iš artimųjų („Esu homoseksualus. Gal jeigu nusiųsčiau savo sūnėnui vieną iš tavo, Džimai, duotų nuotraukų, jis suprastų, kaip jo dėdei sunku“, Ferdinand Monette), niekada nebeišsipildysiančių svajonių („Svajojau tapti mokytoja. (...) Aš turiu talentų, bet neturiu galimybių“, Vickie Figueroa). Tačiau ne visi nuoširdūs pasidalijimai persmelkti tik skausmu, baime ir nerimu. Atsiranda meilės liudijimo momentų („Mudu su Bobiu kartu jau dvi savaitės – ir vis dar laimingi“, Susie), optimistiškų pažadų sau („Aš sukursiu imperiją“, Clyde Norbert), džiaugsmo turimais dalykais („Niekad netroškau būti turtingas. Nesižaviu tuo dekadentišku gyvenimo būdu. Gyvendamas paprastai ir nesileisdamas į tas žiurkių lenktynes, esu toks turtingas, koks tik gali būti žmogus“, Stew) ir jausmais bei naujai atrastais gyvenimo keliais...

Taigi, nors ant dalies galerijos sienų, per visą jų dydį, eksponuojamos nuotraukos be užrašų, labai aiškiai gretinamos ir lyginamos tarpusavyje, gali sudaryti lėkšto priešingų pasaulių palyginimo įspūdį, įsižiūrėjus ir įsigilinus galima atkasti daugiasluoksnį pasakojimą žmonių, kurie savitai išgyvena patiriamas emocijas, sunkumus ir laimę. Nors bandoma išskirti du skirtingus pasaulius, tikriausiai nesuklysčiau teigdama, jog čia atsiranda kiekvieno atskiro žmogaus ar šeimos kuriamo pasaulio blyksniai, iliustracijos, kurios dažnai paskatina su nuotraukoje matomu žmogumi išgyventi tą akimirką iš naujo.

Paroda veikia iki liepos 10 d. Kauno fotografijos galerijoje

Paroda yra „Kaunas 2022“ programos dalis