Jungiant paralelines kasdienybes

Paralelinių kasdienybių tema manęs neapleidžia jau kurį laiką. Klausausi diskusijų apie keistiną „Bondiados“ fenomeną, auklėtiną jaunimą, kuris „kultūrinasi“ prekybos centruose, vaikus, „ydingai“ intensyviai susirašinėjančius su draugais trumposiomis žinutėmis. Mąstau apie ką tik Kauno fotografijos galerijoje apžiūrėtą Dorothy Bohm fotografijų parodą. Dorothea Isrealit (gimusi 1924 m), žydų tautybės fotografė, augusi Karaliaučiuje ir, neišvengiamai, kartu su šeima patyrusi tragiškus nacių nusikaltimus. Šios patirtys formavo jaunosios menininkės pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Jos kūryboje dominuoja grynos, neapdorotos fotografijos, fiksuojančios natūralioje aplinkoje esančias žmogaus figūras ar dviprasmybės jauseną keliančias formas.

Ką patyriau parodoje? Apie ką visa tai? Lėtai apžiūriu nuotraukas. Nuotraukos tradiciškai įrėmintos, sukabintos būreliais po keturias ar šešias. Nematau nieko, kas mane įvestų į kelią, į pasakojimo vektorių, kurį sumanė autorė. Grįžtu į pradžią. Matau natūralius, kasdienybėje užfiksuotus žmonių kūnų judesius, kuriančius santykius su aplinka. Suprantu, kad stebint užfiksuotą momentą mane jaudina tik menamas emocinis ryšys tarp žmonių fotografijoje arba žmonių fotografijoje ryšys su tuo, kas yra už kadro.

Būrys kostiumais apsirengusių vyrų,  pakėlusių prie akių stambius juodus žiūronus, stebi horizontą. Nejučia susikuriu vaizdą, kurį jie stebi. Norėčiau, kad tai būtų Britų karinio laivyno lėktuvnešis. Kitoje fotografijoje tie patys vyrai džiugiai šnekučiuoja. Toliau žvilgsnis stabteli prie trijų jaunuolių, sėdinčių lauko kavinėje ir neabejotinai filosofiškai diskutuojančių apie autoritetų įtaką.

Ši šešių nuotraukų kompozicija man atrodo emociškai itin tiršta. Žmogus ir jo pasaulis: moteris, sutikusi kaimynę, benamis, miegantis gatvėje... Krūvis vis sunkėja. Stabteliu prie portretų serijos: vaikystė – jaunystė – senatvė. Atskiri portretai ima sąveikauti tarpusavyje. Santykių erdvė, iš pradžių buvusi tik vieno kadro rėmuose, ima plėstis. Portretai bendrauja vienas su kitu, pasakodami man vis kitas istorijas.

Toliau matau nespalvotas daiktų ir formų fotografijas. Metalo meistrai nukalę kryžius – kam? Kodėl? Skalbiniai gatvėje – kas juos skalbė, ar skalbėjos viena akimi taip pat prižiūrėjo vaikus, besikarstančius stogais? Žingsnis po žingsnio, kadras po kadro imu pasinerti į tuos kitus pasaulius. Į lygiagrečių menininkės užfiksuotų gyvenimų akimirkas. Jie atrodo liūdnesni, tamsesni nei mano.

Toliau fotografijų parodos ritmas keičiasi. Nuotraukose daugiau spalvų, netikėtų abstrakčių formų, erdvių. Žmonių portretų mažėja. Keliuose kadruose užfiksuoti personažai vaizduoja religinių bendruomenių atstovus, sukelia romantizuotą taisyklių, maldų, askezės prisotinto pasaulio jauseną. Šį kartą kviečia įžengti į tą kitą – dvasingą erdvę.

Kurdami nuotraukų kompozicijas parodos autoriai lyg ir sąmoningai supriešina vaizdus, tarsi norėdami išryškinti pasaulių skirtumus, kad mes, žiūrovai, pajustume savo ir to „kito“ skirtingumą. Nebūtinai save randame konkrečiame kadre – galbūt esame susikirtime tarp lygiagrečių, kur ir sukuriame savosios būsenos vaizdinį. Paskiri kadrai apie mergaites, kantriai stebinčias dramblį, cukruotų obuolių pardavėją, romantiškus santykius viešbučio kavinėje ir vienuolę, siekiančią gaivaus vandens šaltinio, susijungia tarsi į ratu besisukančią istoriją. Kad ir kuria kryptimi suktum pasakojimo liniją, visur – žmonių istorijos, sukuriančios intymų fotografijų ir žiūrovo santykį. Keliose nuotraukose užfiksuoti mistiškai atrodantys atspindžiai languose, už jų matyti butaforinė realybė, kelionių atributai, žadantys nuotykius visai čia pat.

Už uždangos, tame kitame pasaulyje, sėdinti mergaitė pardavinėja agurkus ir kopūstus. Stebiu ją ilgiau nei kitus portretus. Jaunystė, smalsumas, nekantrumas. Daržovių daug, prieš akis ilga diena. Su nekantrumu laukiu, kol prasiskleis šydas ir pamatysiu, kaip yra ten, pas juos. Vis smalsiau sužinoti, kaip gyvena nuotraukų personažai.

Pasinėrusi į šių paralelinių pasaulių tyrinėjimą apeinu ratu visą ekspozicijos salę, nuotraukos, sukabintos tvarkingomis grupėmis ir ištisinėmis linijomis, kaip Morzės abėcėlė prabilo man menininkės Dorothy Bohm fotografijomis užrašytą tekstą. Unikalų tekstą, kurį iškodavau pasitelkusi savo asmenines patirtis. Patvirtinu sau eseisto, filosofo Roland’o Barthes’o mintį apie tai, kad autorius miršta, vos tik užgimus žiūrovui („The death of the author“). Ar tikrai Bohn kalba apie skirtingas žmonių planetas ir tarp jų nusidriekiančias santykių gijas? Manau, kad taip.

Paroda veikia iki lapkričio 13 d.