Kultūra Lietuvoje beveik visada yra krizėje. Dabar ji yra krizėje kvadratu, nes atslenka apčiuopiami ekonominiai išbandymai dar nespėjus atsigauti po kovido pandemijos. Tai labiausiai akivaizdu iš to, kaip stengiamasi pataikauti žiūrovui – paskutiniam, į ką galima atsiremti kaišant labai iš dalies paremtų biudžetų spragas. Kartais darosi baisu, kad šis susitelkimas į pramogą menus nutemps visiškai ne ta kryptimi. Tačiau kad ir kiek rengėjai besistengtų viską paversti patrauklia preke, jiems neišdegs, nes menas visada bus apie mirtį, traumą, nejaukų erotizmą, visokius santykius, keistus džiaugsmus, neišsakomus jausmus, problemas. Menas kalbės apie tai, apie ką kalbėti įprastai per sunku, per smulku, nejauku ir t.t.
Pramogos jausmą išsklaido patirtys, supratimas, kad į tave kreipiamasi ir tau sakoma. Reikia atidumo. Tad pusiausvyra visada grįžta, net ir kiek pasisūpuodama. Juolab kad menininkai jau turi išradę aibę strategijų, kaip vengti situacijų, kai ideologinė sistema (pvz., sovietinė) ar (pop) žiūrovai ima savo pinigais reikalauti patoso ir šventės, nuotykių ir adrenalino, malonaus anturažo ir viską paprasčiau paaiškinančių gidų, instrukcijų, blizgesio. Viena tokių strategijų – pasitraukimas į seklesnius vandenis.
Tai, ką mėginu nusakyti, labai akivaizdžiai matyti MO muziejaus mažojoje parodoje „Opartiniai atspindžiai“ (kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, veikia iki vasario 19 d.), kur trumpai nupasakojama apie optinio meno priešistorę XVI a. Vilniaus architektūroje, tikrai įstabiuose liaudies audiniuose, be to, galima pamatyti kelis Kazio Varnelio gryno optinio meno iš JAV pavyzdžius ir įžvelgti panašumą su lovatiesėmis ir rankšluosčiais, bet parodos stuburas yra optinio meno pasireiškimas Lietuvos dailėje XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais. Tai reiškia – gūdžiu sovietmečiu, kai didis menas buvo didžiaformatė figūrinė kompozicija, vaizduojanti komunistines kovas ir laimėjimus (na, visi tie melai ir svaičiojimai). Seklesni vandenys buvo taikomieji menai: grafinis dizainas (leidiniai, plakatai, pakuotės, plokštelių apipavidalinimas ir pan.), knygų ir tiesiog grafika, scenografija.
Salėje esanti parodos dalis ypač įdomi tuo, kad šalia neprilygstamų kūrėjų, kaip Rimtauto Gibavičiaus, (pvz., jo ciklai „Vandenų gyventojai“ ir „Pilnaties langai“ nepaseno nė sekunde) darbų lyg giminės suskamba visokios pėdkelnių ir saldainių pakuotės, logotipai.
Kuratorė pateikia puikiai išpurentą temą: yra pririnkusi ir atpažįstamų etapinių darbų, žinomų autorių, ir visokių netikėtumų. Eksponatai labai sklandžiai ir vaizdžiai pateikiami, bendras pasakojimas gerai subalansuotas. Parodos parengimo požiūriu jokių priekaištų neturiu, todėl buvo taip keista geroje parodoje jausti tokį ryškų bendro turinio seklumą. Tai nėra trūkumas, o savybė, kylanti iš to, kad autoriai, nors ir kurdami, rinkosi nekomunikuoti, svarbiausia ir asmeniška pasilaikyti sau. Tas gebėjimas save pasilaikyti sau labai įspūdingas ir kelia pagarbą, ypač žinant, kad sovietmečiu tokie pasirinkimai turėjo didelę kainą.
Tačiau kodėl nuo lengvai perskaitomų naratyvų atsiriboti norisi šiuolaikinei vokiečių fotomenininkei? Jessicos Backhaus parodoje „Iškarpos“ („Prospekto“ galerijoje veikia iki spalio 1 d.) nepamatysite įprastos fotografijos. Ir vėl eksperimentai. Šį kartą už formą, ritmą svarbesnė spalva, šviesa, šešėliai ir viso to ryšiai. Visiškai minimalistinėmis priemonėmis – spalvotų lapelių iškarpomis – Backhaus dėlioja labai paveikias spalvines kompozicijas. Žiūrovui siūloma atidžiai patirti spalvas, jų vibracijas. Kitaip tariant, aktyvinti ne racionalų, o žaidžiančios vaizduotės smegenų pusrutulį. Nejučia prisimenu praėjusio amžiaus mistikę-tapytoją Hilmą af Klimt, kurios iš užmaršties ištrauktas spalvines dėliones galėjome apžiūrėti 2013 m. Venecijos bienalės centriniame paviljone. Nors ezoterika netikiu, spalvomis tikiu. Jų poveikis nenuginčijamas. Regis, menininkė perprato, kad keliais spalvų, formų santykiais įmanoma labai daug perteikti apie pasaulio dėsnius ir poeziją. Tokio pat pavadinimo vaizdų knygoje menininkė rašo, kad jai gyvenime yra svarbiausi artimi ryšiai, o „Iškarpos“ kaip tik apie tai. Tada abstrakcijos virsta veikiau į iškalbingas schemas, programavimo pagrindų diagramas. Bet galima likti ir poezijos pusėje.
Trečią kartą apie labai sąmoningą pasitraukimą nuo šurmulio ir patoso pagalvojau lankydama bičiulio Gedimino Pranckūno fotografijos parodą „Nykstanti idilė. Kaimiškojo Vilniaus vaizdeliai“ (Bernardinų galerija, įėjimas pro bažnyčią, veikia iki spalio 14 d.). Nelabai prižiūrėti sodai ir sodeliai, nežinia kur, o gal ir jau niekur vedantys laipteliai nuo upelio, pievas rėminanti augmenija, atverianti žiedais nusėtus medžius. Kur tai fotografuota? Kada? Atrodo, kadaise. Pasirodo, šiemet, 700-metį švenčiančiame Vilniuje. Ir ne kaip priekaištas, apsaugok Dieve, ne. O kaip nubėgančio laiko pastebėjimas, miesto daugiaplaniškumo pripažinimas.
Toks Vilnius jaukus, intymus, lyg dėvėtų chalatą. Parodoje laikas sulėtėja ir dėl vaizdų pakibimo laike, ir dėl augalų grafikos, kurią norisi patyrinėti. Kad ir pati galerija tokia lyg nutolusi nuo išmoktų vietų, bet kaip srauni upė lankoma Bernardinų vienuolyne zujančių kolektyvų ir pavienių žmonių.
Tokie pasivaikščiojimai po Vilnių mane nukelia į vaikystę, kai būdavo daug laiko stebėti ir įsivaizduoti, kas ir kaip gyveno tame sename name, kas prie jo augo. Tokia neskubri fotografija yra poilsis nuo rėkiančių vaizdų srauto, meditacija, sugrąžinanti į vidinį centrą.
Pasirodo, seklūs vandenys, užutekiai ir užaugę kiemai turi savo kalbą. Bent jau tylos didybę – be jokių abejonių. Tikiu, kad ir šurmulyje yra jėgos, gelmės, prasmės, tik ne decibelais turi būti matuojama.
Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
