Nupūsti dulkes nuo senų albumų

Tiek Nacionalinėje dailės galerijoje, tiek Vilniaus fotografijos galerijoje atsidariusios parodos kviečia patyrinėti gal ne visiems pažįstamus užkampius ir apžiūrėti mažai vartytus albumus. O albumai dviejų fotografių, kūrusių kiek skirtingais laikotarpiais – daugiausia tarpukariu fotografavusi Šleivytė ir jos žvilgsnis randamas Agnės Narušytės ir Mildos Dainovskytės kuruojamoje parodoje „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, o Mildos Drazdauskaitės vaizdiniai iš sovietmečio atsiduria Vilniaus fotografijos galerijoje, prisidengę damų ir bobulių vardu. Taigi, maršrutas: NDG ir Vilniaus fotografijos galerija.

Pastaraisiais metais į šviesą išlindusios Vėros (būtent toks yra Veronikos Šleivytės vardo trumpinys, naudotas ne tik parodoje, bet ir pačios prieš kelis dešimtmečius mirusios fotografės bei jos artimųjų) vardas jau porą metų vis pasirodydavo meno lauke: parodos kuratorių anksčiau sudarytoje knygoje „Foto Vėros Šleivytės“, Eglės Švedkauskaitės performanse „Žiūrėdama viena į kitą“, 14-oje Baltijos trienalėje... Ar tiesiog vis dažniau buvo girdimas meno pasaulio pokalbiuose. Tačiau porą metų Šleivytei besikaupęs dėmesys tik dabar transformavosi į išsamesnę parodą. Ir nors dalis menininkės fotografinio palikimo atsiranda mažiausioje Nacionalinės galerijos salėje, net sunku patikėti, kiek čia daug jo sutelpa.

Vos užėjusi suprantu, kad nusikeliu į tarpukarį, kai savo gyvenimą daugiausia ir fiksavo Šleivytė – tiek dėl Vlado Suncovo kurtos parodos architektūros, atkartojančios tuometinių parodų estetiką, tiek dėl Eglės Ridikaitės kūrinio, per žvilgsnį tapetų link nukeliančio į Šleivytės butą. Šie du ką tik paminėti parodos elementai puikiai sufleruoja pačios Vėros daugialypumą, kuris atskleidžiamas ir čia. Ji savo nuotraukose visokia – ir privačiose bei pažįstamose namų erdvėse drąsiai žiūrėdama į atsuktą kameros objektyvą ar nuo jo nusisukdama vaidina save pačią, kartais žaismingą, kartais rimtą, ironišką, liūdną, piktą ar net miegančią, ir vieša dailės lauko veikėja, kuri kuruoja parodas, keliauja po pasaulį ar tiesiog kuria.

Paroda Vėrą atskleidžia ne tik per autoportretų gausą, menininkės pasaulio atkūrimą skirtingais gyvenimo momentais, bet ir vis jos fotografijose matomų elementų atgaivinimą erdvėje. Daiktai iššoka iš nuotraukų ir lyg išbarstyti trupiniai veda keliu, kuriuo eidama turiu iškoduoti Vėros ne man atvirlaiškiuose siųstas žinutes. Atkurta rankos skulptūra, matoma nemažoje dalyje nuotraukų, radijas, per kurį Kūčių vakarą mišių klausydavosi susirinkusi visa šeima, lagaminas, kuriame nemažai laiko būtent ir praleido Šleivytės palikimas. Nežinau, ar kiekvienam lankytojui istorijas papildantys daiktai nušviečia kelią, bet bent atidesniam tikrai leidžia šiek tiek kaip pačiai Vėrai pavaidinti – tik ne prieš fotoaparato objektyvą, o galerijos apsaugos kameras. Ir, ko gero, ne save patį, o kuratorių ar tyrėją, vargiai šifruojantį fotodienoraščius, laiškus, veidus, žvilgsnius.

Parodos kuratorės daug dėmesio skyrė ir Veronikos Šleivytės meilės istorijų (ar, kaip ekspozicijoje įvardijama, įstatų) šifrui. Meilūs apsikabinimai, glaustymaisi, susikabinusios rankos bei intensyvūs žvilgsniai ir meilės prisipažinimai, užfiksuoti Vėros nuotraukose, tampa ne tik meno tyrimo lauką dominančia niša, bet ir Lietuvos LGBT+ bei queer istorijos dalimi. Vienuolė Felicija, Pupuliukas, Reda, vienoje iš ligoninių dažnai sergančios Vėros sutikta seselė... Tai tik dalis, kurių vardus sužinome. Tačiau ir meilės išraiškos nuotraukose Šleivytės atveju nėra labai paprastos, tiesmukos ar banalios. Čia taip pat randama daugumai jos nuotraukų būdinga režisūra bei tam tikra liminali erdvė tarp realybės ir fikcijos, kurią pati Vėra ir susikuria: fiksuodama „gyvenimo filmą“ ar tiesiog fotografuodamasi su artimomis moterimis, ji įterpia sapno motyvų, kompoziciškai atkartoja klasikinių meilės scenų ikonografiją ar net kaip svarbią istoriją raštiškai apibūdina tuos vaizdinius. Neheteronormatyvi meilės išraiška šiuo atveju kaip pasaka įamžinama semifiktyviame dienoraštiniame fotografijomis sukurtame pasaulyje.

O techninės Šleivytės archyvo detalės beveik nematomos – didžioji dalis nuotraukų palieka albumus su raštuotais viršeliais ar negatyvo rites ir įrėmintos kaip tikri meno kūriniai, kuriais fotografės palikimas ilgai nebuvo laikomas, atsiranda prieš galerijos lankytojo ir mano akis. Archyve dulkėjusius albumus tik trumpam primena jau paminėtas už stiklinės uždangos laikomas kūrinys „V. Šleivytės gyvenimo filma 1952–1953“ bei dokumentai, sąsiuviniai ir meilės laiškai, kuriuos kelissyk perskaičiusi ir išeinu. Niekada tokioje mažoje galerijos salėje nepastebimai nepraleidau tiek daug laiko. Vėra atrasta. Gal dar sykį, o gal ne vieną, grįšiu, bet keliauju toliau.

Kitoje mano kelionės stotelėje Stiklių gatvėje iš karto pasitinka, kaip ir pavadinime pasakyta, damos ir bobulės. Mildos Drazdauskaitės nuotraukos nemažuose rėmuose koncentruojasi tik į žmones. Čia matome labai aiškiai pozuojančias senesnio amžiaus moteris – kartais bandančias parodyti pagražintą savo kasdienybę, o kartais dramatiškomis veido išraiškomis prisidedančias prie ryškesnio savo atvaizdo sukūrimo.

Pakilus laiptais į antrą galerijos aukštą rėmintos nuotraukos matomos jau rečiau. O ir bobules pakeičia atminčiai skirti Mildos autoportretai. Sienas padengia iš albumo puslapių audžiama autobiografinė juosta. Keli įrėminti kadrai apgavo – Mildos Drazdauskaitės nuotraukos retai taip atrodo, didelė dalis dar laukia tyrinėjimų, akylų ir smalsių žvilgsnių. O per kelias sienas besidriekianti puslapių juosta, žyminti jos dar mėgėjiškos kūrybos pradžią (tai atskleidžia užrašas „1955–1970“ ant šalia esančio albumo viršelio ir menininkės trumpa gyvenimo biografija anotacijoje – parodose dalyvauti ji pradėjo tik nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos), neslepia pamiršto apdulkėjusio albumo būties. Tai tampa lyg aiškiu prašymu ar drąsiu kvietimu vartyti, žiūrėti ir ieškoti dar nematytų kadrų, užmirštų ar uždengtų puslapių bei ištraukti juos iš paraščių.

Šiose nuotraukose Milda fotografuojasi atlikdama vis kitokius vaidmenis. Šventoji su vainikėliu, kiauliaganė, skarele apsirišusi močiutė, studentė ir fotografė. Visi jos įkūnijami vaidmenys – aiški menininkės, kaip ir anksčiau jau matytų jos veikėjų, vaidyba, ji pozuoja prieš objektyvą. Šiuose kadruose pati Milda Drazdauskaitė tampa ir dama, ir bobule, autoironiškai pažvelgiančia į savo kasdienybę, fotografiją bei pačią save. Nuotraukų autoironiją taip pat pabrėžia albumo puslapiuose kartkartėmis matomi tekstiniai įrašai: „Milda – nuožmi moteris“, „Baisiai meniškas nufotografavimas“, „Neva tai fotografas iš sugedusios fotolaboratorijos“.

Dalis fotoalbumo nuotraukų užsiima ne tik kasdienybės ir asmenybės saviironija. Keletas nuotraukų užfiksuoja Drazdauskaitę su jau atspausdintomis nuotraukomis, bepradedant jas eksponuoti, bet eksponuojami kadrai vis tie patys, pasikartojantys, kitų akių ir skonio patikrinti. O šioje parodoje būtent jie simboliškai įrėminami. Nusisukusi nuo albumų vėl aptinku juos rėmuose. Bet šįkart mane pasitinka prašmatniai apsivilkusios ar jau nusivilkusios damos. Gerokai vėliau darytos nuotraukos savo nuotaika mažai skiriasi nuo jaunystės autoportretų. Ekstravagantiški drabužiai, nerta kepuraitė, pilni gėlių motyvai nugulę ne tik ant suknelės medžiagos rašto, bet ir ant sienų už jos – fotografija menininkei vis dar įvykis ir performansas, kai reikia apsivilkti kostiumą ir sukurti pasaulio, kurį nori parodyti savaip, atspindį. Pasaulis keičiasi, bet noras fiksuoti ir jį pagražinti – ne.

Mano ne tokia ilga kelionė tarp dviejų stotelių pasibaigia. Per ją sutikau dvi fotografes – skirtingas, bet ir gana panašias. Veronika Šleivytė ir Milda Drazdauskaitė abi kitais laikmečiais atminčiai prieš kadrą surežisavo savo pačių gyvenimus. Užmiršti jų kadrai, jei dar negrįžo, tai tikrai ilgai netruks parkeliauti atgal į mūsų akiratį.

Veronikos Šleivytės paroda „Kartais Vėra atrodo taip“ Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilniuje) veikia iki spalio 16 d.

Mildos Drazdauskaitės paroda „Damos ir bobulės“ Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilniuje) veikia iki rugsėjo 24 d.

Parodų apžvalgų ciklą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė